Teritorijų planavimo dokumentais savivaldybės turės teisę numatyti tokią infrastruktūrą, kokia reikalinga konkrečiu atveju.“

Renkama nelegali parama

Įstatymu taip pat siekiama aiškiai apibrėžti infrastruktūros plėtros finansavimą ir užtikrinti jo skaidrumą. Tam siūloma įsteigti savivaldybių infrastruktūros plėtros rėmimo programas, kurių pagrindines lėšas sudarytų privalomos infrastruktūros plėtros ir savanoriškos fizinių bei juridinių asmenų įmokos. Anot pašnekovo, kai kurios savivaldybės, tokios kaip Vilniaus, jau dabar taiko tam tikrą finansavimo modelį, kurį vadina parama, tačiau jis nėra legalus.

„Infrastruktūrą sukūrusiam asmeniui ar įmonei turi būti už tai kompensuojama. Pavyzdžiui, pirmasis pasistatęs namą kvartale ir nutiesęs kelią turėtų gauti įmokas iš kitų šalia besikuriančių asmenų. Savivaldybių tarybos galės nustatyti atitinkamo dydžio infrastruktūros plėtros įmoką, kuri išduodant statybos leidimą būtų skaičiuojama pagal planuojamo statyti nekilnojamojo turto objekto plotą. Jos taip pat turės teisę atleisti nuo šio mokesčio. Matyt, daugeliu atvejų taip bus mažesnėse savivaldybėse, kur statybų apimtys labai menkos, tad iš generuojamų lėšų neapsimokės administruoti programos ir galiausiai jų nepakaks viešosios infrastruktūros plėtros projektams įgyvendinti“, – aiškino AM atstovas M. Narmontas.

Infrastruktūros valdymui ir jos plėtros koordinavimui užtikrinti siūloma įsteigti infrastruktūros plėtros organizatoriaus, infrastruktūros plėtros iniciatoriaus bei savivaldybės vyriausiojo inžinieriaus institutus.

Rėmėsi pasauline praktika

Rengiant Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo projektą remtasi Kanados, Didžiosios Britanijos, kitų Europos valstybių praktika. Pašnekovo žodžiais, nors lietuviškasis modelis nėra identiškas pasaulinei patirčiai, iš esmės įstatymo gaires generavusi darbo grupė naujų dviračių neišradinėjo.

„Vakarų šalyse įprastai savivaldybės pačios sukuria infrastruktūrą, tačiau galima įvardyti ir tam tikrų trūkumų. Pavyzdžiui, Lietuvoje leidžiama statyti gana didelėse teritorijose, kitaip nei Vokietijoje ar Anglijoje, kur tai griežtai reglamentuojama“, – įvardijo AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius M. Narmontas.

Anot specialisto, Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu taip pat siekiama užtikrinti, kad ilgainiui rėmimo programa savivaldybėms leistų generuoti pakankamai lėšų reikiamiems infrastruktūros projektams įgyvendinti.

„Galutinis tikslas – kad investuotojas galėtų susimokėti atitinkamą mokestį ir nebesukti galvos dėl infrastruktūros. Žinoma, įstatymo efektas nebus labai greitas, tačiau tikimės, kad jau po ketverių penkerių metų galėsime kalbėti apie apčiuopiamus rezultatus“, – vylėsi M. Narmontas.

Pionieriai būdavo „baudžiami“

Įstatymo projekto rengimo grupėje dalyvavusios Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovo Mindaugo Statulevičiaus vertinimu, pirmiausia sveikintina tai, kad koncepcija ir įstatymo projektas teikiami derinti neatskiriant abiejų dokumentų – tai leidžia tikėtis, kad nepasikartos ankstesnis scenarijus, kai Teritorijų planavimo įstatymas buvo priimtas tik praėjus 2 metams po koncepcijos patvirtinimo.

„Kalbant apie patį įstatymą, tai yra vienas būtiniausių infrastruktūros plėtrą reguliuojančių teisės aktų, kurio iki šiol labai trūko.