Savaitgalio kelionėms: traukiniu po Kybartus ir Vilkaviškį

2016 rugpjūčio 6 d.
Vilkaviškio (Didžiųjų Šelvių) geležinkelio stotis
Vilkaviškio (Didžiųjų Šelvių) geležinkelio stotis

„Taupumo sumetimais suvalkietis studentas į povestuvinę kelionę iškeliavo vienas, be žmonos“, tai vienas iš daugelio pašaipių anekdotų apie suvalkiečių skupumą. Panašių yra girdėjęs kiekvienas, tačiau „Gatvės gyvos“ gidų komandai bekeliaujant po Vilkaviškio rajoną ir bendraujant su vietiniais piršosi visai kitokia mintis – šio krašto žmonės išskirtinai draugiški. Svetingumas ypatingai svarbus keliaujant po mažus miestelius, mat juose ryšys artimas ne tik su architektūra ar gamta, bet ir su gyventojais, kuriančiais vietovės veidą. Pasiėmę į traukinį dviračius, entuziastai keliavo po Vilkaviškio ir Kybartų apylinkes, tad šįkart dalijasi pasiūlymais, ką verta aplankyti šiame krašte. Mėgstantys žygius maršrutą gali įveikti pėsčiomis, o į tyrinėjimus leidžiantis šiltuoju laiku, siūloma vykti su nakvyne.

Istoriniai „geležiniai vartai“

Į Kybartų geležinkelio stotį vyksta tiesioginiai traukiniai iš Kauno, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio (keturiskart per dieną) arba su persėdimu iš kitų vietovių (Vilniaus, Marijampolės ir kt.). Patogu vykti maršrutu Vilnius–Kaunas, Kaunas–Kybartai.

Kybartų stotis yra istoriniai „geležiniai vartai“: ji atidaryta 1861 metais ir pavadinta Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi pagal šalia Kybartų esančio miestelio pavadinimą. Tuo metu tai buvo Rusijos ir Prūsijos imperijų pasienis, tad jai skirtas ypatingas dėmesys: stotis garsėjo išskirtine prabanga, menkai tenusileidusia Peterburgo stočiai, o prieš išvykdamas tolyn į Vakarus europiniais bėgiais, čia caras netgi „parkuodavo“ savo asmeninį traukinį.

Būtent dėl Rusijoje ir Vakarų Europoje buvusio bėgių pločio skirtumo Kybartų stotyje keleiviai galėjo persėsti iš rusiško traukinio į europinį ar atvirkščiai, čia veikė didžiulė muitinė su įspūdingais sandėliais. Ten, kur buvo Prūsija, dabar yra Rusija (Kaliningrado sritis), o kur buvo Rusija – Lietuva. Taigi, nors valstybės ir kitos, tačiau kaip ir prieš daugiau nei 150 metų, tai yra reikšminga pasienio stotis.

Šiandien eismo Kybartuose gerokai mažiau, be to, nėra istorinio stoties rūmų pastato, tačiau ji vis dar svarbus geležinkelio mazgas: virš nesuskaičiuojamos daugybės vagonų ištįsęs ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas, o ištuštėję stoties požeminiai sandėliai stebina nesenstančia architektūra ir tūriais. Norint patekti į stoties rūsius, reikia iš anksto susitarti su Kybartų bendruomene, tačiau juos pamatyti tikrai verta.

Raudonų plytų grožis

virbalio liuteronu baznycia

Virbalio liuteronų bažnyčia

Nors viena svarbiausių imperijos geležinkelio stočių buvo pavadinta šio miestelio pavadinimu, vis dėlto Virbalis yra nedidelė, mažiau nei 1000 žmonių turinti gyvenvietė, nutolusi keletą kilometrų į rytus nuo Kybartų. Keliaujant nedideliu perimetriniu Virbalio gatvių tinklu galima pasimėgauti gausia XIX–XX amžiaus pradžios raudonų plytų architektūra.

Miestelio centre stovi du įdomūs sakraliniai pastatai – neįprastų formų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, įkurta buvusioje prieglaudoje, bei baugiai atrodanti 1876–1878 metų statybos evangelikų liuteronų bažnyčia, menanti gausų vokiečių egzistavimą Sūduvoje iki Antrojo pasaulinio karo.

Nuo Virbalio nutolęs penkis kilometrus, kitapus geležinkelio, dirbamų laukų, žvyrkelių ir obelų apsuptyje, baltuoja Šiaudiniškių dvaras. Sovietiniais metais jis buvo paverstas kolūkio kontora, vėliau apleistas, o dabar valdomas dviejų vietos ūkininkų. Privačiomis pastangomis dvaras po truputį prikeliamas antram gyvenimui. Jeigu pasiseks, čia galima sutikti bites ir vaismedžius auginančius šeimininkus, kurie nusiteikę papasakoti apie gyvenimą dvare XXI amžiuje.

Pabuvojus Šiaudiniškiuose, galima leistis jaukiais kaimo keliukais dar kelis kilometrus į Alvitą. Šis pavadinimas kildinamas iš greta telkšančio ežero, o ežero pavadinimas – iš kadaise dvarą valdžiusio vokiečio Halwito pavardės. Alvite žavi mažytė kaimo bažnytėlė, miela ne tik išore, bet ir jaukiu mediniu interjeru. Ji – XIX amžiaus vidurį menantis Gauronskių giminės koplyčia–mauzoliejus, kurioje pamaldos vyksta nuo 1944 metų (kuomet buvo susprogdinta pagrindinė Alvito šventykla) iki dabar.

Prie pat bažnyčios šiuo metu statoma nauja modernių formų bažnyčia. Tarp ežero ir A7 magistralės tikrai pastebimas kitas istorinis pastatas – Alvito spirito varykla. Raudonų plytų gražuolis pastatas prie buvusio dvaro išdygo 1906 metais, spiritas jame gamintas iki Antrojo pasaulinio karo, vėliau pastato paskirtis keitėsi, laikui bėgant apnyko aplinkui buvę dvaro pastatai. Atkūrus Nepriklausomybę, Alvito spirito varykla buvo pertvarkyta, joje įkurta užeiga, tačiau dėl nesėkmingos veiklos ją teko uždaryti, o pastatas stovi nenaudojamas.

Suvalkijos deimantas

paezeriu dvaro apzvalgos bokstas

Paežerių dvaro apžvalgos bokštas

Į Vilkaviškio kraštą atvykti verta jau vien dėl Paežerių dvaro. Tai – vienas puošniausių ir mažiausiai per įvairias XX amžiaus negandas nukentėjusių Lietuvos dvarų. Svečius pasitinkantys puošnūs klasicistiniai fasadai sukurti vieno ryškiausių šio stiliaus kūrėjų Lietuvoje Martyno Knakfuso. Rūmų išorė pasižymi tobulomis architektūrinių elementų proporcijomis, o viduje žavi prašmatniai dekoruotos sienos, šokių salė su balkonu muzikantams, rotondinė biliardinės patalpa su išlikusiu autentišku parketu.

Dvaro savininkais yra buvusios įvairios giminės, tačiau ilgiausiai jį valdė Gauronskiai (XVIII amžiaus pabaigoje–1938 metais). Šiandien dvare veikia Vilkaviškio krašto muziejus.

Parke tarp pagrindinio rūmų pastato ir ežero yra nuostabi vieta pabūti tyloje – didžiulės sūpynės. Apskritai, aplinka atrodo rūpestingai prižiūrima ir verta pagyrimų. Dvaro apylinkėse yra įsikūrę keletas kaimo turizmo sodybų, kempingų, viešbučių, apie kuriuos informacija pateikta stende prie įėjimo į dvarą, tad ieškantys vietos pernakvoti, gali nedvejodami rinktis dvaro kaimynystę.

Tarp Vilkaujos ir Šeimenos

Vilkaviškio spirito rektifikavimo fabrikas

Vilkaviškio spirito rektifikavimo fabrikas

Apie 11 tūkst. gyventojų turintis Vilkaviškis įsikūręs tarp Šeimenos ir Vilkaujos upių santakos, pastaroji miestui ir davė pavadinimą. Pirmiausia šiame mieste verta pamatyti Vytauto g. 67 stovintį spirito rektifikavimo fabriką.

Kompleksą sudaro gamybinis, administracinis, ūkiniai pastatai, gyvenamasis namas ir vartai, o visa tai statyta XX amžiaus pradžioje. Keliaujantieji po Sūduvos kraštą pastebės, kad čia gausu spirito varyklų. Iš tiesų, tiek caro valdymo laikotarpiu, tiek tarpukariu Suvalkija (Vilkaviškio ir Marijampolės apskritys) buvo pagrindinis šio produkto gamybos centras, tam didelės įtakos galėjo turėti faktas, kad vyriausieji specialistai degtindariai dažnai būdavo vokiečiai, o Suvalkijos ir Vokietijos ryšys – glaudus. Išgrynintas spiritas naudotas ne tik alkoholio, bet ir chemijos, medicinos pramonėje. Šiuo metu pagrindiniame gamybiniame pastate – maisto prekių parduotuvė.

Kitų žavių raudonų plytų pastatų gausu Vilniaus gatvės apylinkėse, o nusukus į Vyskupo A. Karoso gatvę galima išvysti Vilkaviškio dvarą. Jį XVIII amžiaus viduryje įkūrė Oginskiai, tiesa, šiandien jis naudojamas kaip daugiabutis gyvenamasis namas, tad jo būklė nėra pati geriausia.

Abu pagrindiniai sakraliniai pastatai – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra bei Šv. Kryžiaus bažnyčia – stovi viena greta kitos. Nesunku suvokti tokią statybos logiką, mat pastaroji šventykla 1894-aisiais statyta kaip stačiatikių cerkvė, šį faktą išduoda jos išorės formos. 1922 metais cerkvė paversta katalikų bažnyčia, o 1944-aisiais, nugriovus apgriuvusią katedrą, ji liko vieninteliais maldos namais Vilkaviškyje iki pat 1998 metų, kai buvo atstatyta ir pašventinta Vilkaviškio katedra. Miesto apylinkėse gimę Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka yra įamžinti jiems pastatytuose paminkluose. Beje, netoliese gimė dar viena įžymybė – poetė Salomėja Nėris (Kiršų km., šalia Alvito).

Pakeliui namo

vilkaviskio gelezinkelio stoties interjeras

Vilkaviškio (Didžiųjų Šelvių) geležinkelio stoties interjeras

Kelionė, prasidėjusi Kybartuose, baigiama Vilkaviškyje (žinoma, galima rinktis atvirkščią maršrutą). Vilkaviškio geležinkelio stotis yra Didžiųjų Šelvių kaime, nutolusi penkis kilometrus į šiaurę nuo miesto centro, iki jos veda patogus kelias pro Giedrius.

Vilkaviškio geležinkelio stotis, kaip ir kitos, pastatytos ruože Lentvaris–Virbalis, pradėjo veikti 1861 metais. Pirmasis stoties pastatas buvo medinis ir šildomas septyniomis krosnimis. Pirmojo pasaulinio karo metu stotis sunaikinta, tad 1925-aisiais buvo pastatyti nauji moderno stiliaus pastatai pagal garsaus to meto architekto Edmundo Alfonso Fryko projektą. Tai – viena originaliausių geležinkelio stočių Lietuvoje, savo laiku ji išsiskyrė šiuolaikiškumu ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Interjere dėmesį traukia išlikusios autentiškos šešiakampės plytelės, vietomis atidengta sienų tapyba bei unikalūs mediniai porankiai prie bilietų kasų. 2005 metais baigta stoties ir gretimų pastatų rekonstrukcija, tad keliautojai prieš vykdami namo gali maloniai palaukti traukinio švarioje laukiamojoje salėje arba ant lauke esančių suoliukų medžių pavėsyje.

Jeigu jėgų, noro ir laiko keliauti yra dar daugiau, maršrutą galima papildyti Bartninkais, Vištyčiu, J. Basanavičiaus ir S. Nėries tėviškėmis, Misviečių, Šukių, Virbalio piliakalniais.

Kelionę traukiniu iš Kybartų į Vilkaviškį išbandė ir pasakojimą parengė „Gatvės gyvos“ komanda.

Komentarai