• ruukki
  • tikkurila
  • tikkurila
  • ruukki

Saulės šviesoje

2014 kovo 11 d.

Patalpų apšvietimas natūralia šviesa patrauklus ne tik galimybe taupyti elektros energijos sąnaudas. Tyrimai rodo, kad dienos šviesa teigiamai veikia mūsų emocinę būklę ir darbingumą. Ir nors mokslas kuria vis tobuliau saulės šviesos poveikį imituojančius dirbtinės šviesos šaltinius, žmogaus fiziologiją apgauti sunku.

Kai tenka gintis nuo saulės

„Jaučiame tą skirtumą, matyt, primirštomis juslėmis, ir dėl to iš pasąmonės kyla natūralaus apšvietimo poreikis“, – svarstė profesorius Juozas Palaima, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Interjero dizaino katedroje dėstantis natūralaus ir dirbtinio apšvietimo disciplinas.

Profesoriui patraukli pasaulinė pastarųjų kelių dešimtmečių kryptis tvarios plėtros link. „Tvarumas tapo šio laikotarpio burtažodžiu, srove. Man patinka, kad vadovaujamės ne tik nuolat griežtėjančiomis europinėmis energijos taupymo normomis, kad žmonių mąstysenoje atsirado noras turėti ekologišką ir tuo pačiu ekonomišką būstą. Ir natūralus apšvietimas yra viena jo sudedamųjų dalių“, – komentavo J. Palaima.

Tiesa, vienas po kito didmiesčiuose kylantys stiklo dangoraižiai neturėtų būti laikomi šios tendencijos įrodymu. „Tai tik paradinė architektūra, grimasa, išprovokuota mūsų noro atrodyti neva šiuolaikiškai, europietiškai, ir viena priežasčių, dėl kurių tokia aktuali tapo natūralios šviesos išvengimo technologijų plėtra. Beje, sukurta nuostabių dalykų, galinčių apsaugoti mus nuo saulės“, – pastebėjo prof. J. Palaima. Jie, žinoma, kainuoja, kaip kainuoja ir ekstremalus stiklinių dėžių šildymas, vėdinimas, valymas.

Natūralaus apšvietimo siekis – ne vien idealizmas

VDA dėstytojas siūlo mokytis iš kitų sprendimų, kurių randa kuo daugiau natūralios šviesos sugaudyti siekiantys užsienio kūrėjai. „Šviesa atvedama net į didžiausius biurų pastatus, į gilius stalčius, kur saulei be žmogaus įsikišimo patekti beveik neįmanoma. Taip atsiranda atriumų, kuriais namas perskeliamas į dvi dalis, statomi vidinius kiemus turintys U ar O formos pastatai, ir visa tai pagerina insoliaciją“, – aiškino J. Palaima.
Žinoma, tai iškelia ir problemų – tarkime, tą atriumą irgi tenka šildyti, žiemą nutirpdyti susikaupusį sniegą, o kad saulė patektų į gilų atriumą – darbo, prekybos ar kokios kitos paskirties vietą, reikia statyti heliostatus ir kitus saulės šviesą gaudančius įrenginius.

Kiekvieną saulės spindulį sugaudančių priemonių prigalvota labai daug. Lietuvoje irgi ne naujiena, pavyzdžiui, šviesos vamzdžiai – nedidelio diametro kupolai, stogo paviršiuje sugaudantys dienos šviesą, kuri veidrodiniais vamzdžiais nutransliuojama net iki keliolikos metrų – galbūt į visiškai belangę patalpą. Joje nuo lubų pasitelkus matinę stiklo plokštę šviesa lygiai paskleidžiama po visą patalpą.
Priemonės, leidžiančios praplėsti galimybes gyventi natūralioje šviesoje, suprantama, nėra nemokamos. Tad ar iš tikrųjų verta verstis per galvą, jei rinka jau siūlo ir dirbtinę šviesą, kuri sugeba apgauti net augalus, kuri gali sukurti ir darbinę, ir atpalaiduojamą aplinką.

Anot profesoriaus J. Palaimos, tai – apsisprendimo reikalas. „Jei jau neskaičiuojame statydami brangius stiklinius pastatus ir po to juos labai brangiai išlaikydami, tai turbūt dar mažiau reikėtų galvoti apie pinigus siekiant užtikrinti žmogui išties komfortiškas gyvenimo sąlygas, – samprotavo J. Palaima. – Juk visi moka skaičiuoti. Ir galiausiai visada paaiškėja, kad daug kas daroma ne iš idealizmo, ir tie natūralaus apšvietimo propaguotojai užsienyje nėra egzaltuoti novatoriai, tai jiems tiesiog apsimoka.“

Apsimoka ne tik todėl, kad kokybiškas dirbtinis apšvietimas yra brangus dalykas, bet ir todėl, kad tai padeda sukurti išskirtinio pastato įvaizdį. „Tada gali pasakoti ne tik tai, kad gelbsti Amazonės miškus, bet ir kad taupai energiją. O prestižas irgi turi savo piniginę išraišką“, – dėstė profesorius.

Amžinas klausimas: ar pakanka saulės?

Kalbant apie natūralaus apšvietimo privalumus daugeliui turbūt kyla tų pačių klausimų, kaip ir prieš kelerius metus – diskusijose dėl saulės energetikos perspektyvų: ar verta dėti tiek pastangų dėl kelių šviesių paros valandų?

Profesorius J. Palaima atremia: ne taip ir mažai turime šviesos. Žemiausia saulės altitudė gruodžio 22-ąją tesiekia 11,4 laipsnio, aukščiausia – 61 laipsnio – pasiekiama birželio 22 dieną. Problema tik tai, kad architektūrai nėra gero natūralaus apšvietimo kampo: būdama aukštoje altitudėje saulė ryškiai apšviečia kelis metrus nuo lango, o toliau patalpa skendi tamsoje, ekvinokcija yra palankus laikas naudotis saulės šviesa – ji gali apšviesti beveik pusę patalpos, o žemiausioje altitudėje – žiemos saulėgrįžos metu – tegu ir apšviečiamas beveik visas kambarys, bet tai trunka labai mažai dienų. Be to, tai varginama apšvieta – beveik tokia pat akinama, kaip ir automobilio žibintų. Kaip tik todėl, atkreipė dėmesį J. Palaima, reikalingos ne tik dengimosi nuo perteklinės saulės, bet ir jos reguliavimo, nukreipimo priemonės. Jų irgi apstu, ir jos nėra brangios.

„Saulė yra duotybė: džiaugiamės ją gaudami, liūdime negaudami, mažai gaudami, kuriame priemones, kaip ją sustiprinti, – reziumavo profesorius J. Palaima. – Šiandien mokslas ieško bioninių sprendimų, reikia laukti naujovių ir jas kuo greičiau adaptuoti. Sprendimas pasinaudoti tais atradimais, tiesa, reikalauja išminties – subrendusios visuomenės bruožo. Reikia suvokti, kad kai kada reikia išleisti daugiau, kad gerai būtų 20 metų.“

    Komentarai

    statyba ir architektura
    archicad