„Kai kuriose saugomose teritorijose Kaune, kurių ribos praplėstos Naujamiesčio link, yra visiškai apleistų sovietmečiu statytų pastatų ir didžiulių teritorijų. Prieš jų įtraukimą į saugomų teritorijų ribas protestavo ir architektai, ir visuomenė, bet niekas to nepaisė. Miestas tapo savotišku įkaitu“, – mano A. Kančas.
Trūksta dialogo ir geranoriškumo
Ir architektai, ir verslininkai pasigenda dialogo su valdininkais, visuomenininkais ir bendruomene. „Niekas neprieštarauja, kad saugomas pagrindinis Gedimino pilies kalno ar senamiesčio branduolys. Bet negali būti saugomas visas miestas ir laisvi paliekami tik sovietinių laikų rajonai – tai nelogiška. Turėtų būti nurodyta, ką saugoti, kaip ten galima elgtis, turi būti palikta tam tikra laisvė, tikslingai atrinkti paveldo objektai, o kiti palikti, kad juose būtų galima imtis veiklos. Susidaro įspūdis, kad kuo daugiau saugoma, tuo demonstruojama didesnė kontrolė, jėga bei saugančios institucijos svarba“, – mano architektas A. Kančas.
Anot jo, architektai linkę prisitaikyti, derinti savo darbus prie kultūros paveldo objektų, kraštovaizdžio: „Taip vyksta visoje Europoje. Pavyzdžiui, Vienoje, jei atsiranda koks naujas priestatas šalia senojo statinio, viskas suderinama iki smulkmenų. Naujasis statinys ne turi užgožti senąjį, bet harmoningai prisiderinti prie jo. Visame pasaulyje prie senų pastatų iškyla ir naujų, paryškinančių senovę ir tuo pačiu leidžiančių tvarkyti, plėtoti bendrą miesto vaizdą.“
Kiekviena pusė susiduria su skirtingomis problemomis, nors tikslas lyg ir tas pats – saugoti ir puoselėti miestą. Pasak A. Avulio, kultūros paveldą būtina saugoti, apie tai net neverta diskutuoti. Bet yra kita šio klausimo dalis – plačios apsaugos zonos.
„Kai jos didinamos ir plečiamos, nukenčia miestų pertvarka, rekonstrukcijos ir naujos statybos – tokių galimybių paprasčiausiai mažėja. Tikriausiai dauguma žmonių nori gyventi šiuolaikiniame mieste, tad nebūtinai visi pastatai miesto centro teritorijose turi būti tokie, kokie buvo prieš šimtą metų. Yra saugotinų paminklų, vis dėlto yra dalis pastatų, kurie turėtų būti pertvarkomi pagal šių dienų poreikius. Jei kultūros paveldo saugotojai būtų geranoriški, būtų galima rasti sprendimų ir nereikėtų stabdyti investicijų, nereikėtų žlugdyti žmonių, kurie nori pakeisti tą aplinką, kad ši labiau atitiktų žmonių poreikius, iniciatyvos. Vakarų pasaulio šalyse apstu pavyzdžių, kaip tas dialogas randamas, o Lietuvoje kažkodėl dar labai sunku tai padaryti“, – teigė bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas.
A. Avulio teigimu, daugeliu atvejų kalbama apie aukštingumą – ar naujas pastatas pagal šį kriterijų dera aplinkoje, ar ne. Tokius dalykus visada galima nesunkiai išspręsti netaikant didelių ribojimų.
Nevertėtų visko apibendrinti
Architektų ir verslininkų manymu, saugomų zonų plėtrą galėjo paskatinti kai kurie klaidingi sprendimai – iškilęs vienas kitas netinkamas, negražus ar iš konteksto iškrintantis statinys. Atrodo, lyg būtų norima pabrėžti patį saugojimo veiksmą, nustatant saugomas teritorijas, akcentuojant buvusias klaidas, bet šios ir turi likti pamokomis, iš kurių mokomasi, o ne stabdžiu.
„Jei koks nors namas nepavyko, tai nereiškia, kad reikia iš viso uždrausti naujus projektus centre. Juk gyvenime pasitaiko visko, bet pasaulis dėl to nesugriūva. Panorus saugomose teritorijose statyti kokį nors naują objektą arba atlikti namo rekonstrukciją, iš karto kyla didesnis įtarumas, darbai atliekami lyg karo sąlygomis. Visuomenė tikrai nori pokyčių, nori miestų plėtros, nori, kad jie būtų labiau pritaikyti žmonėms. Valdininkai turi pasitikėti bendruomene, miestiečiais, o ne sėdėdami vienoje vietoje valdyti visą Lietuvą“, – įsitikinęs architektas A. Kančas.
Verslininko A. Avulio manymu, Lietuvos miestuose yra daug nesektinų pavyzdžių, kai kraštovaizdžio klausimas buvo ignoruojamas, kai pastatai kilo nepaisant harmoningos plėtros. Bet ar tikrai nėra padėties be išeities? „Kalbant apie saugomas zonas miestuose – turėtų būti statomi tokie pastatai, kurie vyrauja toje teritorijoje. Vis dėlto oponentai dažniausiai rodo blogiausius pavyzdžius Lietuvoje ir argumentuoja tik jais. Galbūt reikėtų nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai ir ieškoti, kas tokius projektus suderino, nubausti tuos, kurie davė leidimus. Bet kai einama kitu keliu, kai uždraudžiama daryti beveik viską – tai neteisingas požiūris. Mano įsitikinimu, daugelis projektų galėtų būti įgyvendinami, galima susiderinti norimą darnumą bei tvarumą, kad nauji pastatai derėtų ir prie senų, ir prie kultūros paveldo. Daugelis investuotojų yra linkę dirbti tokia kryptimi. Nemanau, kad apibendrinimus reikėtų daryti vertinant tik blogus pavyzdžius“, – pasakojo A. Avulis.
