• tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila
  • ruukki

Sami Rintala apie pasirinkimą architektūroje (2)

2021 gruodžio 6 d.
Stovyklavietė-rezidencija turistams ir menininkams (Fleinvær, Norvegija, 2017). © Rintala Eggertsson Architects; Tyin Tegnestue
Stovyklavietė-rezidencija turistams ir menininkams (Fleinvær, Norvegija, 2017). © Rintala Eggertsson Architects; Tyin Tegnestue

Pandemija išmokė mus bendrauti su labiausiai nutolusiais kraštais. Galima sakyti, kad ir Sami Rintala savo paskaitą skaitė iš pasaulio krašto – iš Budė (Bodø) miestelio, esančiame atokiame Šiaurės Norvegijos krašte.

Dabar šis architektas ten gyvena ir kuria, lygia greta dėstydamas Norvegijos mokslo ir technologijos universitete, keliaudamas po pasaulį – jis kartu su Rintala Eggertsson Architects biuro kolegomis kviečiami skaityti paskaitas, dalyvauti parodose ir t. t., ir pan. įvairiuose kontinentuose. Palikti namus verčia juos ir kūrybinis principas: prieš projektuojant naują objektą, būtina pažinti vietą. Taip savaitės leidžiamos Islandijoje, Grenlandijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir kitose šalyse, kur tik stovi jų sukurti pastatai.

Apie tai suomių architektas Sami Rintala pasakojo priešpaskutinėje nuotolinių paskaitų ciklo „Materija kaip kūrybinis instrumentas architektūroje“ paskaitoje „Kaip parinkti medžiagas architektūros labui?“ (How to choose materials for the benefit of architecture?). Buvęs pasaulinio masto architektūros fenomenologo Juhani Pallasmaa mokinys, jis stengiasi susilieti su vieta, it prisiliesti prie jos, pajusti jos tapatybę. Todėl ir klausimą „Kaip parinkti materija architektūros labui?“ jis išplečia: „O kaip parinkti medžiagas žmonių gerovei? Kaip jas derinti gamtos labui?“ Jo akimis, teisingiausia būtų klausti: „Kaip parinkti architektūrą medžiagų, žmonių, gamtos naudai?“.

Šiuo keliu architektas eina jau ne pirmą dešimtmetį, su kolegomis ir studentais ieško kaip įveikti kelis amžius dominuojančią materializmo doktriną ir jos poveikį architektūroje. Jam rūpi intelektiniai ir dvasiniai dalykai, kurie ir yra tikrosios, pamatinės vertybės, padedančios išlikti žmogumi ir išlikti mūsų aplinkai. Anot architekto, tik tvari, jautri architektūra gali tikėtis sulaukti ilgo amžiaus.

S. Rintala išminties semiasi ir iš rytiečių filosofijos ir ją pritaiko savo kūryboje. „Vakarų kultūroje tuštumą įprasta traktuoti kaip negatyvų reiškinį, – sako jis, – priešingai, Rytų kultūroje tuštuma yra ramybės, taikos būvis, tai – tarsi visatos atspindys, grynoji sąmonė.“ Anot jo, viena iš budistų mantrų byloja, kad „forma yra tuštuma ir tuštuma yra forma; tuštuma nesiskiria nuo formos, o forma nesiskiria nuo tuštumos; kokia bebūtų forma, ji – tuštuma, ir kokia bebūtų tuštuma, ji – forma.“

SALT projektas (Sandhornøy, Norvegija, 2010- 2014). © Rintala Eggertsson Architects
SALT projektas (Sandhornøy, Norvegija, 2010- 2014). © Rintala Eggertsson Architects

Mes jau įpratę matyti architektūrą kaip kultūrinį, politinį ir pan. simbolį, meno kūrinį ar civilizacijos išsivystymo ženklą. Ilgą laiką buvo deklaruojama, kad architektūra yra nutolusi nuo gamtos – ji tik imituoja gamtą, o iš tikrųjų yra priebėga nuo gamtos stichijų. Iš esmės architektūra yra biologinė būtinybė – gyvūno, vadinamo žmogumi, užuovėja; homo sapiens, kurio kultūrinė raida yra spartesnė už jo biologinę evoliuciją. Bet biokultūrinės evoliucijos požiūriu, žmogus tiek pat yra genetinės raidos produktas, kiek ir kultūrinės raidos. Vadinasi, jo tvarinys – architektūra – irgi yra gamtos dalis.

Corte del Forte paviljonas Venecijos bienalėje (vEnecija, Italija, 2018). © Rintala Eggertsson Architects
Corte del Forte paviljonas Venecijos bienalėje (Venecija, Italija, 2018). © Rintala Eggertsson Architects

Paskaitoje Sami mus nuveda gilyn: anot jo, pastato eksterjeras tėra forma ir simbolis kraštovaizdyje, priešingai, interjeras yra universalus matmuo, tikroji žmogaus būtis… susiliečianti su visata.

Jis pastebi, kad ilgą laiką vyravusios nuostatos pamažu keičiasi. Jei modernistai kalba apie formą, medžiagas, kompozicijas, atmosferą, šviesą ir šešėlį, struktūrą, energiją, akustiką, ekonomiką, įstatymus, t. y. žmogaus sukurtas taisykles, tai dabar pamažu imami domėn kiti dalykai: biologija, aplinkos psichologija, neurologija, ekologija, etika, skaitmeninis dizainas, mišri ekonomika. Vyksta paskirties ir tapatybės poliarizacija, t. y. viršų ima architektūros lauko kompleksiškumas.

Suomių architektas kritikuoja dirbtinus konstruktus architektūroje, ar tai būtų Mies van der Rohe „mažiau yra daugiau“ (Less is More), ar Roberto Venturi – „mažiau yra nuobodu“ (Less is Bore), ar šių dienų „herojaus“ Bjarke Ingelso „Taip yra daugiau“ (Yes is More). Viskas tarsi apsiriboja skulptūrinės (įsimintinos) formos paieška, vos prisiliečiant prie tradicijos ir technologijų.

S. Rintala pagrįstai kelia klausimą: kodėl tiek daug dėmesio architektūroje sulaukia vizualumas? Juk regimas kontekstas yra tik nežymi mūsų egzistencijos dalis: iš esmės tai – biologinis kontekstas ir erdvinis kontekstas. O kur nematoma jo dalis: kur socialinis-antropologinis kontekstas? Kur ir kaip užčiuopiamas ir įkūnijamas architektūroje filosofinis kontekstas?

Architekto sukurtoje schemoje, kurioje brėžiamas chronologinis horizontas tarp praeities ir ateities, kur matyti vertikalė tarp žmogaus pasąmonės ir visuomenės, kur dominuoja vaizduotė, akivaizdžiai matyti, kad architektūros laukas yra daugiabriaunis ir daugiapakopis, ir rega jame užima palyginti nedaug vietos.

Picture5
Sami Rintala schema, rodanti regimos ir įsivaizduojamos žmonių pasaulio dalių santykį.

Šių dienų architektūrą S. Rintala prilygina dailiai supakuotiems, masinės gamybos kepiniams, kurie gaminami nežinia iš ko ir kurių valgymas kelia ne tik sveikatos, bet ir etinius klausimus: „Ar jūs žinote, iš kokių produktų jie pagaminti? Ar matėte, kas juos gamino? Ar žinote jų tikrąją vertę?“ Anot architekto, mąstantis žmogus vargu ar įtrauktų tokį produktą į savo racioną. Tie, kurie gali sau leisti rinktis, visuomet mieliau renkasi lokalų maistą, šviežiai pagautą žuvį ar paskerstą galviją. Toks maistas yra tikrai vertingas ir kainuoja atitinkamai.

 Panašiai turėtumėme galvoti ir apie architektūrą. Deja, „parašiutinė“ architektūra vis dar sėkmingai gyvuoja daugelyje šalių ir miestų. Kodėl taip yra?

Dairydamasis atsakymo, jis gręžiasi į platesnį kontekstą: atkreipia dėmesį į žmonijos migraciją, paplitimą, žmogaus šešių žingsnių teritorijų uzurpavimą, kuris ima gręžtis prieš pačią žmoniją, pavyzdžiui, nyksta kalbos (prieš 100 metų egzistavo apie 60 tūkst. Kalbų ir prokalbių, dabar jų likę vos 6 tūkst., iš kurių – 5 tūkst. kalba vos 100 tūkst. žmonių). Taip menksta įvairovė.

Kur jos ieškoti? Suomių architektas kreipia mūsų žvilgsnį į paribius: čia vis dar egzistuoja sąlygos didžiausiai bioįvairovei. Juos reikia ne naikinti, o tausoti, ir kur įmanoma, kurti. Be kitų – ir savo darbais. Reikia tausoti aplinką, pasitelkti medžiagas, esančias šalia, pasirūpinti jų gausinimu, o ne vien vartoti kaip eilinį produktą. Sami Rintala įspėja saugotis greenwashing‘o architektūros lauke: „Žalioji darbotvarkė“ ir čia tampa prekinio ženklo dalimi, o ne kūrybos šerdimi. Tikrai žalioji architektūra ateina iš mūsų protėvių, tai – tradicinė Skandinavijos šalių, o ir kitų, architektūra, kuriai būdingi mediniai namai apželdintais stogais.

Apzvalgos ir poilsio aikstele Seljorde Novergija 2009 kuria kure architektu biuras Rintala Eggertsson Architects kartu su studentais is Norvegijos ir Italijos
Apžvalgos ir poilsio aikštelė Seljorde (Novergija, 2009), kurią kūrė architektų biuras Rintala Eggertsson Architects kartu su studentais iš Norvegijos ir Italijos

Kad visa tai perprasti, pajausti vietos dvasią, architektas perkeltine prasme pats turi „susitepti“ rankas – jis turi paimti į rankas kirvį ir plaktuką, skaptuoti suolą ar obliuoti lentą. Anot Konfucijaus: „Aš išgirstu – aš pamirštu. Aš pamatau – aš prisimenu. Aš darau – aš suprantu.“ Šia nuostata vadovaujasi dauguma fenomenologų architektų, Lietuvoje iš jų gal geriausiai žinome šveicarų architektą Peterį Zumthorą, kuris, beje, į savo studiją priima tik architektus, prieš tai išbandžiusius kokį nors amatą.

Apie visa tai ir dar daugiau – S. Rintala paskaitoje, pagal kurią parengtas šis straipsnis.

Parengė: Aida Štelbienė

Straipsnis pristato S. Rintala paskaitą How to choose materials for the benefit of architecture? Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Materija kaip kūrybinis instrumentas architektūroje“. Paskaitą galima peržiūrėti čia:

    Komentarai
    • Džilda

      2021-12-07, 11:48  

      Prasmingas tekstas ir naudingos paskaitos. Ačiū!

    • Tikrai

      2021-12-06, 13:44  

      Viskas tarsi apsiriboja skulptūrinės (įsimintinos) formos paieška, vos prisiliečiant prie tradicijos ir technologijų – kaip teisinga!

    statyba ir architektura
    archicad