Rudas vanduo – signalas ir vandens tiekėjams, ir patiems vartotojams

2014 gegužės 1 d.

Vandens tiekėjai neabejoja vartotojams tiekiamo vandens kokybe. Juolab kad didžiojoje dalyje vandenviečių veikia vandens gerinimo įrenginiai. Daugeliu atvejų jie išsprendė ir geležies pertekliaus vandenyje problemą. Tad iš čiaupo bėgantis drumzlinas rusvos spalvos vanduo dažniausiai erzina gyvenančiuosius sovietmečiu statytuose daugiabučiuose. Daugelio jų liga – supuvę ar surūdiję vandentiekio vamzdžiai. Kaltųjų senų vamzdžių savininkai pirmiausia ieško už namo sienų – beldžiasi į vandens tiekėjų duris. Bet tyrimai įprastai sugrąžina prie nuosavo čiaupo ir patiems priklausančių namo vamzdynų.

Problema – vidaus vamzdynai

Prieš patiekiant vartotojams, iš vandens pašalinama geležis, manganas, iš gelmių išgaunamame vandenyje nėra nitratų, nitritų ir kitų sveikatai kenksmingų medžiagų. „Rudas vanduo dažniausiai – vandentiekio avarijos padarinys, kai tvarkant vamzdynus tenka pakeisti vandens tekėjimo kryptį ir slėgį. Nerenovuotuose vamzdynuose rūdys irgi neišvengiamos. Sovietmečiu vandentiekio tinklai būdavo klojami iš paprasto rūdijančiojo plieno, tad rudo vandens problema šiandien sprendžiama tiesiog praplaunant vandentiekio tinklus“, – paaiškino Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius. Vidaus vamzdynų problema ta pati: jiems naudoti rūdijantieji plieno vamzdžiai, nes plastikinių ar spalvotojo metalo vamzdžių anuomet tiesiog nebuvo. Tad, pašnekovo teigimu, neverta stebėtis, kad didžiojoje dalyje daugiabučių namų vidaus vamzdynų, skaičiuojančių keletą dešimtmečių, yra drumzlių. Arba dar blogiau – jie stipriai užakę.

Didžiausios Lietuvoje vandentvarkos įmonės „Vilniaus vandenys“ Komunikacijos skyriaus vadovė Eglė Matonienė pridėjo, kad vandens kokybė priklauso ir nuo pačių gyventojų įpročių. „Jeigu name gyvena vandenį itin taupantys žmonės – jis bus rudesnis. Taip pat rudas vanduo trumpą laiką gali tekėti ilgai vandens nenaudojus, staiga jį atjungus ir įjungus, dėl avarijos atliekant namo vidaus tinklų vandentiekio sistemos rekonstrukcijos darbus“, – vardijo „Vilniaus vandenų“ atstovė.

Kas kaltas dėl iš čiaupo plūstelėjančio rudo vandens, išsiaiškinti galima nesunkiai: atlikus tyrimus dviejose vietose – ties namo įvadu ir vandens iš čiaupo. Jeigu nustatoma, kad vandentiekio įvade vanduo kokybiškas, gyventojams lieka arba susitaikyti su kartais patiriamu diskomfortu, arba planuoti vidaus vamzdynų renovaciją.

E. Matonienė taip pat teigė, kad nagrinėjant gyventojų skundus dėl rudo vandens dažniausiai paaiškėja, kad kalbama apie karštą vandenį, kurio įmonė „Vilniaus vandenys“ netiekia.

Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamento vyr. specialistė Judita Vaišnorienė pabrėžė, kad tinkamai eksploatuoti geriamojo vandens naudojimo įrenginius ir geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas vandens tiekėjus įpareigoja Geriamojo vandens įstatymas. Šiame teisės akte apibrėžta ir gyventojų atsakomybė už daugiabučio vandens tiekimo infrastruktūrą: šie taip pat privalo tinkamai prižiūrėti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomus arba naudojamus geriamojo vandens įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ar nuotekų šalinimo įrenginius. Taigi gyventojai už vamzdynų priežiūrą, tinkamą jų eksploatavimą daugiabutyje, individualiajame name ar sklype atsakingi patys ir savo nuosavybe turi rūpintis savarankiškai, reziumavo AM atstovė.

Kylančios kainos pakeitė gyventojų įpročius

Lietuvoje mažėjant gyventojų skaičiui, vis mažiau sunaudojama ir geriamojo vandens. LVTA vadovas B. Miežutavičius pasakojo, kad sovietmečiu Vilniuje, pavyzdžiui, per didžiąsias šventes, geriamojo vandens tiesiog pritrūkdavo, o kiekvienas vilnietis per parą sunaudodavo iki 300 litrų vandens (šiandien – tik 60 litrų).

Rudo vandens problema butuose spręsta labai paprastai: atsukus čiaupą jis buvo nuleidžiamas į kanalizaciją.

Sovietmečiu pramonės įmonės sunaudodavo apie 70 proc. viso geriamojo vandens, o gyventojai – tik apie 30 proc. Dabar, anot LVTA vadovo, situacija pasikeitė: „Neagituoju vandens švaistyti ar naudoti neracionaliai, o ir sovietmečio praktika apgailėtina, tačiau galiu pasakyti, kad geriamojo vandens turime daug ir geros kokybės. Labai sunku komentuoti gyventojų taupumo priežastis. Bet faktas, kad labai mažas vandens sunaudojimas yra viena iš vandentvarkos paslaugų savikainos augimo priežasčių“, – pabrėžė B. Miežutavičius.

Vis dėlto sostinė rudo vandens problemą beveik išsprendė: jau šiemet Bukčių vandenvietėje pradės veikti geležies ir mangano šalinimo iš požeminio vandens technologijos: tai bus paskutiniai įrenginiai, kuriuos reikėjo pastatyti Vilniaus mieste, kad visas geriamasis vanduo atitiktų pačius aukščiausius kokybės reikalavimus. Iš Bukčių vandenvietės vanduo tiekiamas Karoliniškių, Lazdynų, Pilaitės gyventojams. Žinoma, vandens gerinimo įrenginius neužtenka pastatyti – juos reikia ir tinkamai eksploatuoti, laiku atnaujinti.

    Komentarai