Anot A. Žebrausko, nė viena jų neatitinka visų reprezentacinei valstybės erdvei keliamų funkcijų (pavyzdžiui, oficialių užsienio valstybių delegacijų protokolinis kovotojų už nepriklausomybę pagerbimas dalyvaujant garbės sargybai).
Palyginkime – Žemaitijos regiono centre, Telšiuose, įrengtos keturios aikštės, kiekvienai jų suteikta aiški funkcija, o aikščių erdvės pripildytos funkciją atitinkančių meno kūrinių.
„Per dvidešimt penkerius Lietuvos nepriklausomybės metus organizuotiems penkiems Lukiškių aikštės konkursams pristigo politinės valios realizuoti jų rezultatus. Viliuosi, kad, atsižvelgiant į dabartinės Vyriausybės aiškiai ir nedeklaratyviai pareikštą nuostatą darbus Lukiškių aikštėje pradėti 2016 metais, jos erdvė pasikeis, darniai sujungdama reprezentacinę, rekreacinę (apie 80 proc.) ir memorialinę funkcijas“, – apibendrino A. Žebrauskas.
KOMENTARAS
Noras – išsaugoti Lukiškių aikštę miestiečių reikmėms
Doc. dr. Jekaterina LAVRINEC
Miesto žaidimų ir tyrimų platformos „Laimikis.lt“ įkūrėja
Miesto erdvių biografiją sudaro ne tik istoriniai epizodai, bet ir kasdienės miestiečių veiklos, kurios suteikia šioms erdvėms naujų reikšmių. Norint paversti žaliąją miesto erdvę reprezentacine aikšte, susiaurinamas laukas veiklų, kurias šioje erdvėje galėtų plėtoti skirtingo amžiaus miestiečiai. Manau, būtų teisinga ne retoriškai apeliuoti į praeitį, kuri jau buvo pagerbta, ir Lukiškių aikštėje įrengti laisvės kovotojams skirtą ąžuolinį kryžių, bet įsiklausyti į šiuolaikinius aikštės naudotojų poreikius. Tokia Europos praktika: rengiant viešosios erdvės konkursus, įtraukti miestiečius į vizijos formavimą. Kitaip kyla klausimas, kam adresuojami nauji aikštės projektai. Juk viešųjų erdvių sutvarkymo adresatas nėra abstraktus – tai šiandien šiame mieste gyvenantys ir čia apsilankantys žmonės, taip pat ateities kartos.
2009 metais kūrybinė grupė „Laimikis.lt“ Lukiškių aikštėje inicijavo muilo burbulų ritualą, kuris akimirksniu paplito Lietuvos miestuose ir tarp lietuvių bendruomenių užsienyje. Kas antrą pirmadienį vasaros metu miestiečiai renkasi viešosiose erdvėse, kad kartu jas užburbuliuotų. Vilniuje dalyvių skaičius kiekvieno sezono pradžioje siekia tūkstantį arba net keletą. Miestiečių aktyvumas palaikant tokio pobūdžio iniciatyvas atskleidžia aktualų lengvai pasiekiamų rekreacinių erdvių miesto centre poreikį. Spartėjant urbanizacijos procesams, šis poreikis tik augs. Svarstant Lukiškių pievų likimą iš šiuolaikinio miesto perspektyvos, akivaizdu, kad aukoti rekreacines zonas dėl reprezentacinės funkcijos yra trumparegiška.
Šiais metais kartu su architektais, tarp jų ir Rolando Paleko ARCH studija, surengėme pilotines Lukiškių aikštės dirbtuves. Kvietėme aikštės naudotojus, parengusius maketus, detalizuoti ir diskutuoti apie aikštės vizijas.
Apibendrinant šių dirbtuvių rezultatus, taip pat anksčiau atliktas apklausas, galima teigti, kad aikštės naudotojai pasisako už žaliųjų plotų išsaugojimą, žaidimų aikštelių ir sporto inventoriaus įrengimą, pastaruoju metu vis aktualesnė tampa bendruomeninių sodų idėja, o besikartojantis motyvas yra prieinamo geriamojo vandens ir fontanų poreikis.
