„Šilumos trasų keitimas – brangus, tačiau atsiperka gana greitai, maždaug per 5 metus. Nemažai įmonių pagrindines trasas susitvarkė, tačiau liko tikrai didžiulis senų įvadų į pastatus procentas. Tad dar nemažai yra ką nuveikti“, – pripažino J. Karbauskaitė.
Neįžvelgia akivaizdžios naudos
Būsto renovacija apima daug tarpusavyje sietinų dalykų – esą ne paslaptis, kad jos patrauklumas valdžiai ir žmonėms gali būti siejamas su estetinės būsto kokybės gerinimu, verslo skatinimu, turto vertės lūkesčiais. „Tačiau visų šių sudedamųjų dalių nauda ir valstybei, ir būsto savininkams nėra akivaizdi“, – teigė nepriklausomas energetikos reguliavimo ekspertas, technikos mokslų daktaras Vygintas Sidzikauskas.
„Statistikos departamento duomenys rodo, kad per pastaruosius 6 metus namų ūkių išlaikymo naštos, kaip sunkiai pakeliamos, vertinimas išaugo per 1,5 karto ir tenka apie 40% visų namų ūkių. Todėl planuojamos daugiau nei 10 metų truksiančios renovacijos investicijos, kurios sieks keliasdešimt milijardų litų, o tai atitinka investicijas dviem atominėms elektrinėms pastatyti, yra pernelyg didelės Lietuvos žmonėms ir ūkiui“, – įsitikinęs energetikos ekspertas.
V. Sidzikauskas atkreipė dėmesį, kad Europos Komisijos iniciatyva atlikti statistiniai tyrimai dėl energijos išteklių sąnaudų ir renovacijos mūsų šalyje irgi nėra džiugūs. „Pavyzdžiui, valstybei per milijardą litų investavus į visuomeninių pastatų renovaciją, šioms lėšoms atsipirkti prireiks per 40 metų. Be to, 2009-ųjų duomenimis, centralizuotos šilumos vartotojai daugiabučiuose mokėjo beveik 6 kartus didesnius mokesčius nei individualiųjų namų gyventojai, kūrenę malkas, ir 21% daugiau nei tie, kurie naudojo gamtines dujas, įskaitant maistui gaminti“, – vardijo pašnekovas.
Siunčia blogą žinią
Pasak V. Sidzikausko, didžiausios energijos sąnaudos skaičiuojant kilovatvalandėmis patiriamos individualiuosiuose namuose, tad energijos taupymo priemonės turėtų būti nukreiptos į šių, o ne daugiabučių namų renovaciją. Ekspertas įvardijo, kad didelės išlaidos centralizuotam šilumos tiekimui 2000–2009 metais paskatino Lietuvos gyventojus imtis iniciatyvų savo lėšomis renovuoti būstą. Europos Komisijos tyrimu nustatyta, kad tuo laikotarpiu beveik du trečdaliai visų būstų iš dalies buvo atnaujinti – iš jų 88% pakeisti langai, 33% apšiltintas stogas, 28% pakeista šildymo sistema, 16% apšiltintos lauko sienos.
„Dėl būsto renovacijos ilguoju laikotarpiu nukentės centralizuotas šilumos tiekimas – dėl šilumos energijos paklausos mažėjimo neišvengiamai didės centralizuoto šilumos tiekimo kaina, – neabejoja V. Sidzikauskas. – To įrodymas – praėjusio šimtmečio paskutinis dešimtmetis, kai nuo Lietuvos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos atsijungė didžioji dalis verslo – daugiabučių namų gyventojams negrįžtamai pakilo tokio šildymo kainos.“
Be to, pašnekovo pastebėjimu, pastarųjų dešimtmečių individualių energijos tiekimo priemonių, įskaitant naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, techninė pažanga kuria akivaizdžius konkurencinius pranašumus, palyginti su centralizuotu šilumos tiekimu.
Turėtų atlaisvinti pančius
„Kokia būtų konkurencinė centralizuoto šilumos tiekimo perspektyva? Vertinant techniškai ir ekonomiškai, ji yra ten, kur gali būti generuojama pigi šilumos energija kaip technologinių procesų atlieka, pavyzdžiui, kaip „Lifosos“ trąšų gamybos technologijoje arba elektros energijos gamyboje“, – įvardijo V. Sidzikauskas.
Tačiau esą ir čia yra reikšmingų gamybos nepertraukiamumo ar šilumos poreikio svyravimo ribojimų, mažinančių tokių perspektyvų pritaikymą: dėl pasaulinės konjunktūros trąšų rinkoje patiriami gamybos, o sykiu – ir atliekinės šilumos tiekimo pertrūkiai, elektros gamyba optimaliu režimu (tai netaikoma branduolinei energetikai) įmanoma tik šildymo sezono metu, kurio trukmė Lietuvoje siekia tik penkis šešis mėnesius.
„Pirma, ką būtų galima pasiūlyti – centralizuotas šilumos tiekimo verslas galėtų perimti decentralizacijos iniciatyvą, racionaliai panaudodamas išteklius ir gaunamą naudą pasidalydamas su savo vartotojais. Tam, nestabdant vartotojų iniciatyvų modernizuoti būstą, turėtų būti identifikuojamos mažiausio efektyvumo ir ekonominės vertės tiekimo pusės grandys, kurios būtų naikinamos lygiagrečiai su atitinkamu naudojimo pusės pertvarkymu. Antra – įstatymų leidėjai ir Vyriausybė turėtų atlaisvinti centralizuoto šilumos tiekimo pančius naudotojams ir pagyvinti sveiką konkurenciją. Be to, ir žiniasklaida turėtų kritiškiau vertinti viešus suinteresuoto verslo – finansinio sektoriaus ar konkrečių technologijų – argumentus“, – teigė energetikos reguliavimo ekspertas V. Sidzikauskas.
