Kol kas šnekėdami apie renovaciją daugiausia kalbėdavome apie tai, kodėl ji nevyksta taip greitai arba taip sklandžiai, kaip norėtų ir kiekvienas iš mūsų, ir valstybė. Tačiau yra kitas svarbus aspektas – paties projekto kokybė. Jeigu žiūrėtume, kaip atliekami renovacijos projektai Lietuvoje, labai greitai į akis krinta tai, kad renovuojant ne tik procesai stokoja kokybės. Dažnai norint pateikti pigiausią pasiūlymą taupoma visur, ypač kalbant apie architektūros kokybę. Iš tiesų žymiausi architektai retai dalyvauja renovacijos projektuose, nes jie tiesiog nesudaro galimybių saviraiškai, o pati renovacija, neįtraukiant aplinkinio kvartalo renovacijos, architektų yra laikoma ydinga. 

Kvartalinė renovacija 

Architektai jau senokai kalba apie galimybes renovacijos planus ruošti ne atskirai kiekvienam daugiabučiui – tokiu atveju dažnai dalyvauti architektui arba renovacijos rangovui įdarbinti brangų architektą ar rinktis kokybiškesnį projektą tampa neparanku, nes tai išbrangina galutinę renovacijos kainą. Taip pat tokie projektai dažnai gerokai mažiau įdomūs nei naujo pastato projektavimas, nes apsiriboja pigiais ir standartiniais sprendimais tarsi perrengiant daugiabutį. Bet visa tai galėtų pasikeisti, jei renovaciją atliktume kitaip. Savivaldybės arba Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) galėtų tapti kvartalinės renovacijos iniciatorėmis užsakant atskirų mikrorajonų dalių renovacijos planus. Taip projektai galėtų tapti įdomesni, didesni, leistų pritaikyti daugiau ir modernesnių sprendimų, taip pat sutaupytų gyventojų pinigų, galbūt padėtų įtikinti žmones renovuotis. Kartu toks būdas daug geresnis, nes leidžia planuoti ištisus kvartalus, pritaikyti juos XXI amžiui, keičiant ir gyventojų judėjimo sprendimus, sukurti naujų žaliųjų erdvių, padaryti gyvenimą patogesnį ir sveikesnį. 

Didesnis architektų įsitraukimas – daugiau pasitikėjimo renovacija

Jei labiau įsitrauktų architektai, tai leistų sukurti kitokius, vizualiai patrauklius projektus. Gyventojai mokėtų ne tik už tai, kiek faktiškai sutaupo, bet ir už jau matomą vizualinį sprendimą. Kartu, skatinant savivaldybei (galimas projektas nekainuotų ir įsilietų į bendrą miesto viziją), būtų galima gerinti ir bendrą viešųjų erdvių kokybę. Dabartinis sprendimas, kai renovacija iš esmės yra tarsi daugiabučio perrengimas, o realiau dirbama su šildymo, vėdinimo sistemomis, programuoja ir dar vieną bėdą – jei inžinerinius sprendimus po 10 ar 20 metų bus galima pakeisti naujais, per tą laiką, jau dabar, ne itin įkvepiančiai atrodantys vizualiniai, architektūriniai sprendimai morališkai pasens, tačiau jų keitimas bus brangus ir repulsyvus. Todėl turime kalbėti apie kitokią renovaciją, ne tik keliant energinio naudingumo klasę, bet ir užtikrinant viso rajono pokytį, sukuriant estetinę vertę, gerinant gyventojų kokybę. 

Pigu ne visada gerai 

Šiuo metu ydinga tai, kad renovacijoje dominuoja pigumo efektas – pigiausias konkurso dalyvis tampa nugalėtoju, o gyventojai tarsi šitaip sutaupo. Tokia konkurso vykdymo tvarka atbaido dideles statybos įmones, kurios dažnai negali konkuruoti su mažesnėmis dėl to, kad savo veikloje naudoja brangesnes priemones. Tai daro rinką labai pažeidžiamą, apie rangovus, kurie bankrutuoja arba vėluoja atlikti savo projektus, esame girdėję ne kartą.

Panašiai gali nutikti ir dėl situacijų, kai paliekamas brokas. Tačiau brokas pastebimas tik po kurio laiko, o rangovas jau nebepajėgus jo tvarkyti. Taip pat mažesnės rangos įmonės dažnai renkasi taupyti būtent architekto sąskaita ir renkasi pigiausius sprendimus nesukdamos galvos nei apie estetiką, nei apie architektūrinį vientisumą. Todėl atskirti architektūrinę ir statybinę projektų dalis būtų logiškas sprendimas. Jis leistų turėti daugiau kokybės abiejose projekto stadijose – architektas planuotų viso kvartalo renovaciją atsižvelgdamas į bendrą miesto ir rajono planą bei situaciją, o statybos įmonės dalyvautų konkursuose jau matydamos, kokią viziją turės įgyvendinti. Panašiai būtų ir su gyventojais: jie matytų vizualizacijas, kaip keisis jų gyvenamoji aplinka, jei renovaciją pasirinks ne tik jie, bet ir kaimynai. Turbūt nėra vieno kelio, kaip išjudinti įstrigusią renovacijos programą, tačiau problemų gausa ir pats strigimas rodo, kad reikia sisteminių visas renovacijos sritis liečiančių sprendimų. Žvelgiant iš architektūrinės pusės, turbūt logiška kalbėti apie kvartalinę renovacijos iniciatyvą, kurioje būtų kuriami planai ne atskiriems daugiabučiams, o visiems mikrorajonams.

Toks požiūris leistų kurti įdomesnius, modernesnius ir darnesnius projektus, atsižvelgiant į bendrą miesto ir rajono viziją. Be to, didesnis architektų įsitraukimas į renovacijos projektus yra būtinas norint užtikrinti kokybę ir estetinį patrauklumą. Architektai turėtų dalyvauti nuo pat pradžios kuriant viziją ir kokybiškus projektus. Gyventojai taip pat turėtų matyti paruoštas vizualizacijas ir suprasti, kaip renovacija keis jų gyvenamąją aplinką. Svarbu nuo pigumo siekio pereiti prie ilgalaikės vertės kūrimo.

Renovacijoje negalima taupyti architektūriniams sprendimams, nes tai ilgalaikiame procese turės neigiamą poveikį. Verta atskirti architektūrinę ir statybinę projekto dalis, kur architektai kurtų viziją, o statybos įmonės dalyvautų konkursuose su jau suformuluota užduotimi. Norint siekti aukštesnės renovacijos kokybės svarbu sumažinti pigumo efektą. Konkursuose neturėtų laimėti pigiausi pasiūlymai. Būtina vertinti ne tik sutaupytus pinigus, bet ir vizualinį sprendimą, bendrą rajono ar miesto viziją. Tai leistų kurti kokybiškesnius ir estetiškai patrauklesnius renovacijos projektus.

Galiausiai, norint sustiprinti pasitikėjimą renovacija, būtina užtikrinti, kad gyventojai matytų konkrečius pokyčius ir galimą naudą, kurią gali gauti dalyvaudami renovacijoje. Tai galima pasiekti nuosekliai įgyvendinant kvartalinės renovacijos planus, kurie keistų ne tik vieno daugiabučio išvaizdą, bet ir visos gyvenamosios aplinkos viziją bei kokybę.