• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Renovacija ir atsinaujinantys energijos šaltiniai: už ir prieš

2013 rugsėjo 19 d.

Prieštaringų klausimų aiškinimasis, tokių kaip atsinaujinantys ar iškastiniai energijos ištekliai, branduolinė ar angliavandenilinė energetika, individualusis ar visuomeninis transportas, centralizuotas ar decentralizuotas generavimas, net moksliniame planavimo ir projektavimo lygmenyje yra vadinamas „nelabąja užduotimi“. Net formuluoti ją konkrečioje situacijoje ir perspektyvoje yra nelengva. Laikoma, kad tokių užduočių sprendiniai nėra vienareikšmiškai teisingi, vis dėlto jie turi būti laiku priimti ir optimalūs. Juk priimtas ir įgyvendintas kompromisinis sprendinys tikrai nebus baigtinis ir sukels naujų iššūkių bangą.

Toks, atrodytų, skeptiškas požiūris į planavimo, projektavimo sprendinius turėtų ne nuvilti, bet skatinti šį procesą pažinti geriau ir pagal galimybes jame dalyvauti atskirų sričių specialistus, vartotojus ir, žinoma, entuziastus, kurie kartais neatstovauja nei vieniems, nei kitiems. Aptariant kokios nors technologijos taikymo galimybes reikėtų atsižvelgti į bendrą apsirūpinimo ir būstu, ir energija kontekstą bei tendencijas. Vos ne šimtmetį truko elektros ir šiek tiek vėliau šilumos centralizuotos gamybos plėtra iškastinio kuro pagrindu. Atskiros teritorijos, valstybės sukūrė unikalių apsirūpinimo energija sistemų, dėl to, žinoma, kilo problemų. Kiek, kur, kaip gaminti, kiek, ko pirkti ir kiek, ką parduoti? Kas priimtiniau (lengviau, pigiau, saugiau ir t. t.) – daugiau gaminti ar efektyviau naudoti? Keletą panašių klausimų ir aptarsime.

Atsinaujinantys ar ne tik?

Atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas plinta ir plis. Globaliu mastu tokia plėtra sprendžia ribotų iškastinio kuro išteklių ir klimato kaitos problemą, galutiniams vartotojams mažina jų vis dar nemėgstamą priklausymą nuo komunalines paslaugas teikiančių bendrovių, dažnai mažina išlaidas energijai. Žinoma, visada lieka aktualus šių siekių kainos ir mokėtojo (išlaidų pasidalijimo tarp konkretaus vartotojo ir bendruomenės) klausimas, svarbu, kokios kainos yra šiandien ir kokios jos bus ateityje. Tačiau nederėtų pamiršti, kad šaliai ar konkrečiai jos teritorijai norint patikimai apsirūpinti energija reikalingas eilės tam skirtų technologijų derinys. Viena technologija neišgelbės, nesvarbu, ar ji bus tradicinė iškastinio kuro, atsinaujinančių šaltinių, ar branduolinė. Subalansuota įvairovė, ko gero, būtų vienas svarbių siekių.

Susidomėjimas naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius modernizuojamuose daugiabučiuose namuose sveikintinas, tačiau retai pareiškiamas noras ar imamasi veiksmų tai daryti. Galbūt pora renovuotų daugiabučių turi saulės kolektorius karštam vandeniui ruošti. Tinkamiems sprendiniams priimti reikalingi geri pavyzdžiai ir išsami galimų projektinių konkretaus objekto sprendinių ar įgyvendintų projektų analizė. Tie sprendiniai turi būti priimtini pastato bendrasavininkiams, administruojančiai įmonei, savivaldybei ir atitikti su valstybės politika susijusią modernizavimo programą. Žinia, pirmais dviem atvejais priimtinumo kriterijai dažniausiai būna ekonominiai, kitais – politiniai. Čia tiktų viena iš rinkodaros taisyklių – žinia, dėmesys, noras, veiksmas – kaip dabartiniai vartotojai, technologijų pirkėjai esame dar tik pirmuose dviejuose etapuose, neva girdėjome, domimės.

Kyla klausimas: kas čia yra ar turėtų būti pagrindiniai siūlytojai, kiek ir kaip jie organizuoja, investuoja į atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo sėkmę? Turima omenyje konkreti valstybės programų parama norą atsinaujinančius išteklius naudoti pareiškusiam ir veiksmus jau atliekančiam galutiniam vartotojui. Neseniai turėto fotovoltinės elektros gamybos šuolio organizatoriai savo dėmesiu ir rezultatais paskatino, deja, ne galutinius vartotojus.

Centralizuota ar decentralizuota?

Centralizuota ir decentralizuota sistemos turi ir privalumų, ir trūkumų. Čia yra nemažai panašumo su viešojo ir individualiojo transporto dilema. Centralizuotai energiją tiekiančios sistemos gamyboje galima naudoti prastesnį, dažniausiai pigesnį, bet technologiškai sudėtingai deginamą ir iki išvalymo kenksmingų degimo produktų turintį kurą. Visų pirma tai degiosios atliekos, biomasė, mazutas, akmens anglis, durpės ir pan. Turėdamos degimo produktų valymo įrenginių, tokios sistemos energija, visų pirma šiluma, aprūpina miestų centrus, tankiai užstatytus kvartalus. Šių sistemų priežiūros išlaidos, tenkančios pagamintos energijos vienetui, dažnai būna mažesnės.

Pastaraisiais metais, pasiekus tam tikrą centralizuoto generavimo mastą ir plintant atsinaujinančiosios energijos technologijoms, vis labiau aiškėja decentralizuoto, kitaip tariant – paskirstyto, generavimo tendencija. Paskirstyta šilumos gamyba deginant kurą (biokurą ar iškastinį) turi labai ilgą istoriją ir patirtį, bet saulės, vėjo, šilumos siurblių, šilumos akumuliavimo technologijos, įvairios jų kombinacijos šiuo metu yra intensyviai tobulinamos, dauguma atvejų – semiantis patirties ir stebint jau veikiančius objektus.

Didesnis iššūkis susijęs su paskirstyta elektros energijos gamyba fotovoltiniuose įrenginiuose, vėjo jėgainėse, mažuose kogeneratoriuose.

    Komentarai

    statyba ir architektura
    archicad