Armatūra – nebūtinai metalo
Pastaruoju metu atliekami tyrimai ieškant medžiagų, kuriomis gelžbetonio konstrukcijose būtų galima pakeisti plieninę armatūrą. Tokia gali būti nemetalinė kompozitinė armatūra. Kaip alternatyva metalo armatūrai gali būti naudojami stiklo, bazalto, aramido, anglies pluoštų strypai. Taip daroma tose vietose, kur metalą gali veikti, pavyzdžiui, agresyvi aplinka, o ne siekiant mažinti konstrukcijų svorį.
Vertinant šias kompozitines medžiagas, žemiausią vietą užima stiklo pluoštas. Toliau seka bazaltas, o geriausias ypatybes turi anglies pluošto armatūra. Šios kompozitinės medžiagos gali būti naudojamos siekiant stiprinti gelžbetonio konstrukcijas nedidinant jų svorio. Vienos tokių – konstrukcijos, stiprinamos anglies pluošto juostomis. Šios klijuojamos iš apačios, taip sutvirtinant tempiamąją konstrukcijos zoną. Pavyzdžiui, anglies pluošto stipris gali siekti iki 5–6 tūkst. MPa. Lietuvoje irgi yra objektų, kur senos gelžbetonio konstrukcijos sustiprintos pasitelkus anglies pluošto juostas.
Išskirtinių projektų nedaug
Geografinė Lietuvos padėtis ir reljefas nereikalauja naudoti itin sudėtingas technologijas. Upės pas mus nėra plačios, nėra kalnų, kurių tarpekliuose reikėtų statyti tiltus. Dėl to ir klojinių sudėtingoms monolitinėms konstrukcijoms poreikio beveik nėra – dažniausiai jis susijęs tik su pramoninės paskirties statiniais.
„Vis dėlto mūsų valstybėje įgyvendinamų projektų biudžetai neprilygsta vykdomų Vakaruose ar turtingose arabų šalyse. Ten išskirtinumas yra pirmoje vietoje, ir norint jį pasiekti reikia ypatingų technologijų, formų, konstrukcijų. Pas mus žiūrima, kad viskas būtų paprasčiau, greičiau, kad būtų gauta daugiau naudos“, – lygino bendrovės „Peri“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Dalius Kriptavičius.
Jis pateikė keletą pavyzdžių, kai pirminiai architektūriniai sumanymai būna tikrai išskirtiniai, tačiau vėliau, taupant pinigus, projektai supaprastinami ir ima maža kuo skirtis nuo kitų. Vienas tokių pavyzdžių yra sostinėje šalia Edukologijos universiteto pastatytas biurų pastatas „Green Hall“. Iš pradžių projektas buvo išties neįprastas, inžinieriai suko galvą, kaip reikėtų jį įgyvendinti. Tačiau netrukus viską palengvino sąmatų skaičiavimai – per brangūs sprendimai buvo supaprastinti, atsisakyta ne vieno išskirtinio sumanymo. Taip projektas galiausiai tapo paprastesnis, nors ir netrūko įdomių konstrukcijų.
Pasiruošimui laiko nepaliekama
Monolitinės konstrukcijos, D. Kriptavičiaus apibūdinimu, yra savotiška klasika, nesikeičianti eilę metų. Be jokios abejonės, technologijos tobulėja, o pakitimus ar išskirtines formas kuria architektai – juk jie nori padaryti taip, kaip dar niekas nėra padaręs. Tuomet kuriami išskirtiniai, vienkartiniai klojiniai.
Naujų galimybių liejant monolitines konstrukcijas gali suteikti ekspozicinis betonas. Tačiau Lietuvoje apie jį tik kalbama – kol kas nėra nė vieno realizuoto projekto, kuris galėtų pasigirti tikro ekspozicinio betono konstrukcijomis.Viena vertus – jis yra gana brangus. Kita vertus – sudėtinga projektuoti. D. Kriptavičius viename seminare užsienyje matė išskirtinių formų objektą. Paaiškėjo, kad įgyvendinant jį vien klojinių konstrukcijų projektavimas prieš pradedant statybos darbus truko dvejus metus.
„Pas mus pasiruošimo darbų kultūra tokia, kad užsakovas ir rangovas pasirašo sutartį, po keleto dienų pateikiami darbo brėžiniai ir prašoma kuo greičiau pradėti betonavimo darbus. Planavimui, pasiruošimui laiko skiriama nepakankamai, be to, mažai paisoma oro sąlygų, dėl ko nukenčia kokybė, o taisant klaidas išleidžiama daug papildomų lėšų“, – sakė D. Kriptavičius.
Įgyvendina skirtingus sumanymus
Bendrovės „Peri“ generalinio direktoriaus pavaduotojas D. Kriptavičius pastebėjo, kad Skandinavijoje gyvenamuosius namus populiaru statyti iš surenkamųjų konstrukcijų. Tokia statyba vyksta sparčiai, nereikia daug žmonių, darbų atlikimui ir jų kokybei mūsų klimato sezoniškumas daro mažesnę įtaką. Būtent šie privalumai įvardijami kalbant apie surenkamąsias konstrukcijas. O monolitinėms konstrukcijoms pirmenybė teikiama statant inžinerinius statinius, nestandartines konstrukcijas, kurias gamykloje būtų sudėtinga pagaminti. Ir kai norima ko nors išskirtinio.
„Įprasta, kad siekiant modernumo biurų pastatų fasadai būna iš stiklo. Sunkiai įsivaizduojamas keliolikos aukštų biurų pastatas iš surenkamųjų betono plokščių. Jis atrodytų sunkus, nepatrauklus. Tad tokiems pastatams dažniausiai liejamas monolitinis karkasas, fasadai montuojami iš aliuminio ir stiklo konstrukcijų“, – kalbėjo D. Kriptavičius. Anot jo, šalia modernių biurų ar gyvenamųjų pastatų iš surenkamųjų konstrukcijų galėtų būti montuojamos daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės – joms nereikia išskirtinumo. O pastatyti naudojant gamykloje pagamintas konstrukcijas yra paprasčiau.
Gyvenamoji daugiaaukštė statyba irgi neapsieina be monolitinių konstrukcijų. Bendrovės „Peri“ atstovo teigimu, dažniausiai daugiabučiai namai Lietuvoje statomi pasitelkiant monolitines konstrukcijas, nors yra ne vienas daugiabutis, kuriame panaudotos blokinės ar klasikinės mūrinės modernaus tipo konstrukcijos.
„Jeigu lygintume abi konstrukcijas gyvenamojoje statyboje, surenkamoji yra energiškai efektyvesnė, t. y. užtikrinamos geresnės šilumos ypatybės ir didesnis pastato sandarumas. Be to, surenkamosios konstrukcijos nereikalauja daug žmonių darbo. Monolito privalumas – išskirtinumas, nes galima išlieti pačias įvairiausias formas ir įgyvendinti unikalius architektų sumanymus“, – sakė D. Kriptavičius.
Lyginant kainą, gyvenamiesiems namams skirtos surenkamosios konstrukcijos anksčiau būdavo brangesnės.Be to, gamyklos neturėjo tiek pajėgumų, kad galėtų patenkinti dideliais tempais daugiabučius statančių statybininkų poreikį. Per sunkmetį surenkamųjų konstrukcijų paklausa sumažėjo, o ir vertinant kainą jos tapo artimesnės monolitinėms, nors šios irgi gerokai atpigo, palyginti su kainomis, kurios vyravo rinkoje prieš 5–8 metus.
