Centralizuota ar decentralizuota rekuperacija: kuris sprendimas racionalesnis skirtingo tipo pastatams – individualiesiems ir daugiabučiams gyvenamiesiems, administraciniams centrams ir ugdymo įstaigoms?

Pasaulis gręžiasi į individualius įrenginius

Kol kas Lietuva renkasi atidėti sprendimo paieškas – daugelis dar nėra tikri dėl atsakymo į paprastesnį klausimą – ar mechaninis vėdinimas yra išties ne vien komforto, bet ir būtinybės reikalas? Galima išgirsti, kad renovuojamuose ir sandarinamuose daugiabučiuose diegti mechanines vėdinimo sistemas neracionalu, todėl aukštos klasės būstą pristatantys naujų daugiabučių statytojai gali siūlyti savarankiškai įsirengti rekuperacinę vėdinimo sistemą. Dėl šios priežasties individualiųjų namų gyventojai tiki, kad švaraus oro komfortą jiems garantuos vėdinimas pro langus, o ugdymo įstaigos, kurių dalis turi įrengtas centralizuotas vėdinimo sistemas, niekuo netiki – joms neužtenka skiriamų lėšų jų eksploatacijai. Tai dalis pastatų tipų, kurių naudotojai leidžia laiką deramai nevėdinamose patalpose.

Sostinės Balsių progimnaziją suprojektavęs architektas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Architektūros katedros profesorius Sigitas Kuncevičius neabejoja, kad didesniuose, ypač polifunkciniuose, pastatuose racionaliau diegti decentralizuotas vėdinimo sistemas ir pats laikas vaduotis iš inertiško mąstymo, dauguma atvejų bandant remtis centralizuotomis sistemomis.

„Daugelis viešosios paskirties pastatų savo struktūra yra polifunkciniai, o skirtingos paskirties patalpos reikalauja skirtingų aprūpinimo režimų. Ne veltui visuomeniniuose pastatuose, kitaip nei gyvenamuosiuose, dažniau numatomos atskiros sistemos – sunku prižiūrėti pastatą bendra sistema. Būtų tikslinga atskirti mažesnes patalpas nuo didesnių, pasirinkti ekonomiškiausius metodus, atsižvelgti į patalpos pobūdį“, – sakė S. Kuncevičius.

Didesni pastatai, tarkime, mokyklos, ir šiandien dažnai turi kelis orą keičiančius įrenginius. Vis dėlto, pabrėžė architektas, dar amžių sandūroje rimtų specialistų buvo nustatyta, kad perspektyvą turi maksimali decentralizacija – kai savo įrenginį turi kiekviena patalpa.

„Taip paprasčiau juos valdyti, lengviau sutaupyti. Jei mokykloje vaikai išėjo į sporto salę, ten reikės intensyvesnio oro srautų keitimosi, bet nenaudojamoje klasėje oro kondicionavimą galima išjungti. O kai sistema centralizuota, oro srautai balansuojami valdymo sklendėmis arba padavimo termovizoriais, bet visas oras paduodamas vis vien pro vieną bendrą vamzdį, ir labai racionalus sistemos naudojimas nėra įmanomas“, – aiškino architektas.

Ar įskaičiuojamas dėl ortakių prarandamas plotas?

Gyvenamuosiuose pastatuose individualūs vėdinimo ir oro kondicionavimo įrenginiai ne tik palengvina komfortišką naudojimąsi jais, bet ir leidžia vykdyti tikslią energijos naudojimo apskaitą.

„Sunku įsivaizduoti, kad neaugtų decentralizuotų sistemų naudojimo praktika. O perspektyvoje galbūt net ne patalpų grupių, o kiekvienos patalpos aprūpinimas atskiru įrenginiu“, – sakė S. Kuncevičius.

Vis dėlto naujų daugiabučių statytojai – tie, kurie ne sudaro galimybę, o išties įrengia rekuperacines vėdinimo sistemas, linkę rinktis centralizuotą įrenginį. Nors didelės spintos dydžio centralizuotos sistemos įrenginiams ne visada lengva rasti vietą, pradinės investicijos į juos yra mažesnės nei į individualius įrenginius.

Racionalumą ir ekonomiją architektas siūlo skaičiuoti ne tik pagal įrenginių kainą: „Juk nutiesti centralizuotos sistemos ortakius reikia ne mažiau nei 45 centimetrų patalpų aukščio. Paskui būtina įrengti kabamąsias lubas. Didesniame pastate tie 45 centimetrai gali sudaryti apie 15 proc. pastato tūrio, kurį visų pirma reikia pastatyti…“

Vienai patalpai skirtas vėdinimo įrenginys yra maždaug senųjų kompiuterių dėžių dydžio. Montuoti jį, atkreipė dėmesį S. Kuncevičius, galima vadinamuosiuose protinguose tarplangiuose, ir oras gali būti įleidžiamas ne pro orlaidę, bet pro groteles, o išmetamas kitoje vietoje, tačiau pro tą patį rekuperatorių: „Tokios yra bendros tendencijos – protingi tarplangiai moderniuose pastatuose yra įprasta vieta decentralizuotoms sistemoms. Ten gali būti talpinami ne tik rekuperatoriai, bet ir akumuliaciniai įrenginiai, į kuriuos nuo fasadų surenkama saulės energija, – tai dar vienas perspektyvus sprendimas.“

Be reikalo pamirštos tradicijos

S. Kuncevičius ragina į šios problemos sprendimą žvelgti plačiau – nagrinėti ne tik centralizuotų arba individualių vėdinimo ar kitų inžinerinių sistemų klausimą.

„Mums trūksta kompleksiško mąstymo. Nereikėtų mėginti visas technologines užduotis spręsti vien turint techninę įrangą. Mes patys universitete, galvodami apie naują studijų programą, norime atkreipti dėmesį į konkrečios klimato zonos poreikius. Priminti, kad architektūra yra susijusi su geografija ir to negalima ignoruoti. Jei prisimintume senąsias tradicijas – didžioji duonkepės krosnis tradicinėje gyvenamojoje lietuvių architektūroje atliko ir kompensatoriaus funkciją – staigaus temperatūros pokyčio atveju didelis molio ar keraminių plytų kiekis savotiškai išlygindavo tuos kritimus, nes šios medžiagos akumuliuoja arba vėsą, arba šilumą, ir tada nereikėdavo kondicionierių. Tuomet kyla ir didesnių architektūros identiteto klausimų. Kosmopolitizacijos procesas viską niveliuoja nepaisant geografinių ar klimato skirtumų, tačiau ateityje, matyt, reikės apie tai daugiau galvoti. Mums tikrai padėtų vietinių, inertinių medžiagų naudojimas“, – sakė VGTU dėstytojas.