Tai yra tiesioginis ilgalaikės neteisingos valstybinės regioninės politikos padarinys. Savivaldybes reikia suinteresuoti tapti sėkmingomis, o ne skatinti kovoti už probleminių savivaldybių statusą.

– Vis dėlto centrinė valdžia valdo ne tik mokesčių perskirstymą, bet ir kitus instrumentus.

– Visiškai sutinku. Kitas svarbus regioninės politikos įrankis yra geografinė valstybės įstaigų ir objektų sklaida, pavyzdžiui, nacionalinių teatrų, muziejų, stadionų, aukštųjų mokyklų, ministerijų, parlamento, Konstitucinio Teismo, valstybinės televizijos ir pan. Tai įstaigos, tarnybos, kurios ne tik leistų regionams pasinaudoti dalimi valstybės išlaidų ir sukurtų darbo vietų, bet ir telktų intelektualų potencialą regionuose.

Pavyzdžiui, Vokietijos centrinis bankas iki susikuriant euro zonai veikė Frankfurte, nors šalies sostinė buvo Bona, po to – Berlynas. Švedijos valstybinė televizija registruota Kirunos miestelyje už poliaračio, Norvegijos kadastro registro tarnyba įsteigta vos 5 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje. Daugelyje Europos šalių institucijų tinklas buvo smarkiai decentralizuotas. O Lietuvoje priešingai – viskas sukoncentruota Vilniuje, ir šiek tiek institucijų likę Kaune, istorinėje tarpukario sostinėje. Vadinasi, iš regionų surinkti mokesčiai neproporcingai nusėda ir centralizuojami dviejuose miestuose.

Todėl, pavyzdžiui, prognozės, kad Šiaulių regione gali būti uždarytas valstybinis universitetas, yra be galo dramatiškos ir miestui, ir regionui. Nes iš esmės būtų prarasta paskutinė valstybinė institucija ir intelektualų židinys.

Tad jei valstybei yra svarbios lygios regionų galimybės, ji turi galvoti ir apie tai, kaip tolygiai paskirstyti savo biurokratines įstaigas po visą šalį.

 – Bendraujate ne tik su Klaipėdos, bet ir kitų regionų savivaldybių vadovais – koks jų požiūris į strateginį planavimą? Ar regioninės savivaldybės turi vizijų ir gali jas įgyvendinti?

– Dėl stipriai centralizuoto šalies valdymo šiandien ilgalaikiai strateginiai daugelio savivaldybių planai yra orientuoti į tai, kaip lengviau pritraukti europinių lėšų, ir skiriama gana mažai dėmesio rimtai savivaldybių savianalizei ir strateginiams prioritetams išskirti.

Bet kokiu atveju papildomų Europos Sąjungos (ES) pinigų injekcija į ekonomiką yra teigiamas dalykas. ES sumokėdami vieną eurą, atgalios gauname keturis. Tačiau kai pinigai išleidžiami neteisingai, tai nekuria didesnio mokesčių mokėtojų pasitikėjimo ir svarbiausia – neduoda ilgalaikio rezultato. Viešojo sektoriaus pinigai turi būti išleidžiami pasverčiau, turi būti labiau prognozuojami ir generuoti didesnę ekonominę naudą pačioms savivaldybėms.

 – Neracionalų ES lėšų regioniniams skirtumams mažinti naudojimą kritikuojantys ekspertai teigia, kad jas buvo galima investuoti daug protingiau, negu, tarkime, gražinti centrines miestų aikštes.

– Skirdama paramą ES deklaruoja sanglaudos politiką – turtingesnės valstybės padeda neturtingosioms. Praėjusį 7 metų paramos periodą Lietuva iš esmės irgi vadovavosi principu padėti ekonomiškai silpniausioms, didžiausią atskirtį patiriančioms savivaldybėms – tokių pripažinta 14. Esminė dalis europinių lėšų buvo nukreipta į socialinės infrastruktūros plėtrą, pastatų renovaciją, viešųjų erdvių atnaujinimą.