Už europinę paramą išpuoselėtos viešosios erdvės, modernizuotos mokyklos ir visuomeninės įstaigos byloja, kad net atokiausiose Lietuvos provincijos vietovėse nueita vienu ar bent puse žingsnio Vakarų Europos link. Tačiau ši regimybė neretai tik kuria gerovės iliuziją ir liudija neatsakingą požiūrį į milijonines investicijas.
Urbanistas, septynias Vakarų Lietuvos savivaldybes vienijančios asociacijos „Klaipėdos regionas“ direktorius Simonas GENTVILAS pripažįsta, kad lietuvių įprotis europinių lėšų injekcijas nukreipti į menką pridėtinę vertę kuriančius projektus ypač pragaištingas ekonomiškai silpniems didžiausios socialinės atskirties regionams. Specialisto nuomone, realių rezultatų regioninėje politikoje galima tikėtis tik tada, kai jos prioritetai bus peržiūrėti ir savivaldos, ir valstybiniu lygiu.
– Pastaruoju metu nemažai kalbama apie siekius užtikrinti darnią, subalansuotą regionų plėtrą. Tačiau ar regioninei plėtros politikai Lietuva išties skiria deramą dėmesį?
– Mano nuomone, tolygi regioninė plėtra yra iliuzija. Nebegyvename planinės ekonomikos laikotarpiu, ir gyventojai turi visai kitų galimybių rinktis savo gyvenamąją vietą, negu buvo sovietmečiu. Todėl privalome kalbėti tik apie lygias regionų galimybes pasisekti ir būti atlygintiems už savo sėkmę. O šiuos principus visų pirma formuoja centrinė valdžia.
Regioninę politiką pirmiausia atspindi mokesčių perskirstymas. 90 proc. valstybės išlaidų išleidžia centrinė valdžia ir tik 10 proc. – savivaldybės, tad valstybės įtaka regioninei plėtrai yra milžiniška. Regionų, ypač silpnųjų, priklausymas nuo situacijos Vilniaus koridoriuose yra labai didelis.
Tačiau perskirstydama pinigus centrinė valdžia regioninę politiką vis dar formuoja komunistiniu principu – iš kiekvieno paimti tiek, kiek įmanoma, ir visiems padalyti po lygiai. Neatsitiktinai mažiausiai mokesčių surenkančios savivaldybės gauna daugiausia išlaidoms. Nežinia kodėl Lietuvoje nuspręsta, kad kurortų gyventojai turi gyventi geriau nei kiti, todėl jiems ir tenka didesnis perskirstymo koeficientas. Tad ekonomiškai stipriausios savivaldybės surenka daugiausia mokesčių, tačiau joms grąžinamas pinigų vidurkis.
Mano nuomone, perdėm centralizuotas mokesčių perskirstymas ir savivaldybių nesuinteresuotumas užsidirbti ir investuoti į dirbančius piliečius privedė prie to, kad 2013 metais tik 7 iš 60 šalies savivaldybių užsidirbo tiek pinigų, kiek išleido. Iš šių sau pinigus užsidirbančių savivaldybių 4 yra Klaipėdos regione: Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Palangos ir Neringos. Tad Vakarų Lietuvoje situacija nėra prasta.
Natūralu, kad tokios demotyvacinės priemonės ilgainiui suformuoja išlaikytinių savivaldybių mentalitetą, savivaldybėms ir merams tampa parankiau orientuotis į gaunančiuosius socialines pašalpas, negu skatinti žmones užsidirbti. Neatsitiktinai beveik nė viena Lietuvos savivaldybė neturi realių ekonomistų. Administracijose dirbantys ekonomikos specialistai iš esmės atlieka sąmatininkų funkciją.
Beveik visiškai neanalizuojama, kaip vienas ar kitas teisės aktas paveiks regiono verslo klimatą, nėra sisteminio supratimo, kaip jaučiasi savivaldybių mokesčių mokėtojai, kaip jiems padėti kurti papildomas darbo vietas, kaip pritraukti naujų mokesčių mokėtojų ir investuotojų.
