„Viename seminare įsiminė labai taiklus pastebėjimas, kad dažniausiai užsakovas nežino, ko jis nežino. Iš tiesų užsakovams tenka aiškinti, kad tam tikrų pageidavimų neįmanoma patenkinti kad ir dėl teisinių aspektų. Projektavimo etape dažniausiai problemų nekyla, nes procedūros griežtai reglamentuotos. Projekto, projekto dalių vadovai pasirašo savo vardu, atsako už konkretų projektą savo atestatu, ir tai drausmina užsakovus. Prieštarų tarp teisinio reglamentavimo ir užsakovų norų dažniau atsiranda dėl komunikacinių – elektros, vandentiekio ar dujotiekio – tinklų. Čia jau projekto vadovo talentas išaiškinti užsakovui, kad nekiltų problemų. Jei projekto vadovas sugeba paaiškinti teisiškai, pagrįstai, galima pakoreguoti projektą, ir sykiu produktas bus funkcionalus“, – aiškino pašnekovė.
Vienoje projektavimo įmonėje projekto vadovo asistente dirbusi A. Daugėlienė nepamena, kad kada nors būtų nepavykę rasti bendros kalbos su užsakovais, ką jau kalbėti apie konfliktines situacijas. „Projekto vadovo pareigos yra labai tiksliai apibrėžtos. Be abejo, labai svarbu, kad toks specialistas turėtų gerų socialinių įgūdžių, kitaip susirasti užsakymų ir dirbti pelningai vargu ar pavyks“, – pripažino KTU lektorė A. Daugėlienė.
Savos komandos privalumai
Pašnekovė neneigė, kad jei projekto vadovui tenka vadovauti primestai komandai, dirbti bus sudėtinga. Tačiau, A. Daugėlienės manymu, praktikoje tai nėra dažnai pasitaikantis reiškinys. „Paprastai projekto vadovai bendradarbiauja su savo patikrintais projekto dalių vadovais, subrangovais, žino, kaip jie dirba, kokie jų įkainiai. Beje, toks komandos parinkimo principas naudingas ir pačiam užsakovui – norėdami gauti užsakymą, kiti projekto dalių vadovai, specialistai bus lankstūs, pasiūlys liberalesnes paslaugų kainas“, – aiškino A. Daugėlienė.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesoriaus Povilo Vainiūno teigimu, natūralu, kad projekto vadovas turi tenkinti užsakovo pageidavimus. Svarbiausia – kad jie neprasilenktų su teisinėmis ir techninėmis normomis. „Jei nutariu pasistatyti pastatą ar inžinerinį statinį, pagal mano projektavimo užduotį projektuotojas turi jį suprojektuoti, o statybos rangovas – pastatyti. Projektuotojai, statytojai ar projekto vadovai gali improvizuoti tiek, kiek leidžia užsakovas, atitinkamos teisinės normos, statybos techniniai reglamentai, juo labiau kai objektas statomas už visuomenines lėšas“, – komentavo VGTU atstovas.
Buvęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas ir Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas profesorius Vytautas Jurgis Dičius pastebi, kad priešingai – neretai projekto vadovai turi per daug įgaliojimų ir kišasi į tuos procesus, kurie nėra jų kompetencija.
„Projekto vadovas, užuot užsiėmęs vadyba, dažnai ima spręsti architektūrines ir urbanistines problemas. Tačiau jei šis žmogus yra inžinierius, jis neturėtų reguliuoti kūrybinio proceso. Tokiu būdu vykdydamas užsakovo norus jis kišasi į pačią projekto idėją. Žinoma, projekto vadovai gali būti ir inžinieriai, ir architektai, ir nemažai architektų atestuojasi projekto vadovais, tačiau ne dėl to, kad labai nori jais būti, o kad patys galėtų apginti savo projektą ir turėtų šventą ramybę“, – dėstė V. J. Dičius.
Suderintas, vadinasi, teisėtas
Profesoriaus nuomone, didesnė problema, kai užsakovo pageidavimai kertasi su viešuoju interesu ar net įstatymais, reglamentu ir projekto vadovas spaudžiamas virsta įrankiu neteisėtiems sprendimams priimti. Esą vieša paslaptis, kad projekto vadovas, pavyzdžiui, gali „padėti“ ir už tam tikrą atlygį pasirašyti projekto sutartį neatestuotiems projektuotojams.
„Projekto vadovo ir užsakovo santykiai visada geri, nes užsakovas jį maitina, – ironizavo V. J. Dičius. – Projekto vadovas, koks dabar yra jo statusas, atsako už viską, nors iš tiesų neatsako už nieką. Prisiminkime atvejį, kai Juodkrantėje buvo nugriautas žuvų restoranas. Viskas buvo suderinta, o tas „suderinimas“ – labai aiškus. Ir vėliau, kai iškyla problemų, prieinama iki teismų, sakoma, kad projektas yra suderintas, vadinasi, teisėtas.“
