Užsakovo pasirengimas statybos projektui, pirmiausia – statinio projektavimo (techninės) užduoties suformulavimo profesionalumas, yra tiesiogiai susijęs su galutiniu projekto rezultatu. Tuo neabejoja net tie, kurie privačiuose pokalbiuose juokauja, kad užsakovui užtenka paruošti didelį kapšą pinigų, o visa kita projektuotojas padarys pats.
Trūksta atidos formuluojant užduotį
Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos (LPĮA) valdybos pirmininkas Juozas Mulevičius ir vykdomasis direktorius Rimvydas Pranaitis šiais klausimais nejuokauja – juodu kasdien mato, kiek kainuoja ir užsakovų, ir projektuotojų neatlikti namų darbai, detalios projekto vizijos nebuvimas. Tą kainą ypač dažnai moka už viešąsias lėšas objektus užsakančios rajonų savivaldybės.
„Jų pasirengimas projektui dažnai būna tiesiog mėgėjiškas, – pastebėjo R. Pranaitis. – O čia galioja taisyklė: gerą prekę gausi tik tada, kai žinosi, ką nori nusipirkti. Todėl būtina apdairiai apibrėžti būsimą santykį su projektuotoju.“
Didžiausių problemų kyla, kai projektavimo užduotį rengia nekvalifikuoti, tiksliau – ne tos kvalifikacijos, savivaldybių specialistai. Išeitis galėtų būti samdyti profesionalus, bet ir toks sprendimas nėra dažnas, apgailestavo LPĮA vykdomasis direktorius: „O juk toks specialistas galėtų būti naudingas ne tik pradiniame etape, bet ir vėliau – prižiūrint visą projekto eigą, ginant užsakovo interesus.“
Privačius projektus plėtojantys užsakovai irgi ne visada gali būti pavyzdys. Pavyzdys daugeliui Lietuvos užsakovų, teigė J. Mulevičius, galėtų būti čia dirbančios tarptautinės kompanijos, kurių pateikiamos projektavimo užduotys kartais sudaro ištisus foliantus. „Ir tokius padėję ant stalo jie dar sako: pažiūrėkime, ką papildyti ar ko atsisakyti. O mūsų užsakovai suformuluoja užduotis 3 ar 5 lapuose ir galvoja viską pasakę. O vėliau prasideda pildymai“, – lygino LPĮA valdybos pirmininkas.
Yra ir kita šios problemos pusė: projektuotojai taip pat dažnai nėra pakankamai profesionalūs, nemoka dirbti su užsakovais, nežino, kokį klausimyną jiems privalo pateikti, kokius atsakymus gauti. „Didžioji dalis pasitenkina tuo, ką pasako užsakovas, – pripažino J. Mulevičius. – Net džiaugiasi, kad turėdami mažiau nuorodų galės laisviau priimti sprendimus ir taip praslysti.“
Dažniausiai toks požiūris lemia dėl begalinių pildymų ir korekcijų išsitęsusį statybos procesą, išaugusias jo sąnaudas ir nė vienos pusės netenkinantį rezultatą.
Metodinė priemonė projektavimo užduočiai rengti
Siekiant pakeisti šią situaciją Lietuvos projektavimo įmonių asociacijoje 2013 metų pabaigoje buvo parengta pavyzdinė statinio projektavimo (techninė) užduotis techniniam projektui rengti. Rengėjai orientavosi į tai, kad ją būtų galima taikyti įvairių – ne tik gyvenamųjų, bet ir negyvenamųjų: susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų ir pan., statinių techniniams projektams rengti. Taigi projektavimo užduoties sudėtis konkretaus statinio atveju, kai jau įvertinta statinio paskirtis, statybos rūšis, projekto sudėtingumas, specifika, gali būti tikslinama, kai kurie reikalavimai gali būti pripažinti nereikalingi, bet gali atsirasti ir papildomų, specialių reikalavimų, ypač jei užsakovas turi savą statinio viziją.
R. Pranaitis atkreipė dėmesį, kad statinio projektavimo užduotyje turi būti nepamiršti ir reikalavimai, išvardyti 2011 metais Europos Sąjungos patvirtintame reglamente „Esminiai statinių reikalavimai“. Čia akcentuojami septyni elementai, kuriuos turi užtikrinti projektas: mechaninis pastato atsparumas ir pastovumas; gaisrinė sauga; higiena, sveikata ir aplinka; sauga ir galimybė patekti į statinį naudojimo metu; apsauga nuo triukšmo; energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas; tvarus gamtos išteklių naudojimas.
Pavyzdinę statinio projektavimo užduotį techniniam projektui rengti LPĮA tikisi matyti įtrauktą į statybos techninį reglamentą „Statinio projektavimas“, kuris ir numato techninės užduoties sudėtį bei apimtį.
Ar bus atsisakyta darbo projekto?
Specialiai suformuotai Aplinkos ministerijos darbo grupei po tragiškų Latvijos įvykių užsiėmus teisinių aktų peržiūra, gimė LPĮA atstovų susirūpinimą sukėlusi idėja: atsisakyti vienos projektavimo stadijos – darbo projekto. Tai yra techninis projektas būtų naudojamas ir kaip techninis darbo projektas.
„Mūsų asociacijos nariai tokiais planais labai nepatenkinti, – komentavo R. Pranaitis. – Nors vienos projektavimo stadijos galėtų užtekti paprastų projektų – tarkime, gyvenamojo namo renovacijos – atveju, kitaip įsivaizduojame situaciją, kai projektuojami ypatingieji pastatai, pavyzdžiui, ligoninės – dėl būtinos įrangos bei technologijų sudėtingi projektai. Yra daugybė variantų, kai tik įgyvendinant projektą išryškėja tam tikrų elementų būtinybė, ne viską gali iš anksto numatyti užsakovas, ne viską gali įsivaizduoti ir nurodyti užsakovui projektuotojas. Kartais bandymas išvengti darbo projekto stadijos gali būti tiesiog pavojingas.“
Per diskusijas specialiosios darbo grupės posėdyje, pasak R. Pranaičio, paaiškėjo, kad nėra lengva sutarti, kas yra paprasti ir kas – sudėtingi projektai: „Dar bandysime atskirti šias dvi statinių grupes. Bet jokiu būdu nenorime sutikti, kad būtų atsisakyta dviejų projekto stadijų – tai trūktelėtų labai ilgą grandinę, nes turbūt reikėtų keisti ir Viešųjų pirkimų įstatymą, peržiūrėti kitus su abiem projektais susijusius dokumentus.“
