Pašnekovės teigimu, bet kuriuo atveju projektuoti gali tik atestuoti specialistai, juolab kai kalbama apie ypatinguosius statinius, o projektavime galioja ne kolektyvinė, o fizinio asmens atsakomybė.
„Jeigu ir projektuotojui, ir projekto dalies vadovui reikalingas atestatas ir už visą projektą pagal mūsų įstatymų bazę atsako ne įmonė, o projekto vadovas, kokia prasmė turėti įmonės atestatą? Ypatingieji objektai apskritai turi būti tikrinami ekspertų, nėra taip, kad padarei ir paleidai. Be to, ši veikla turi būti drausta“, – argumentus dėstė R. Staševičiūtė.
Architektės teigimu, sprendimas atsisakyti projektavimo įmonių atestavimo ne tik išvadavo nuo beprasmių formalumų, bet ir liberalizavo rinką, suteikė užsakovams didesnių pasirinkimo galimybių. Juolab kad ir anksčiau būdavo griebiamasi įvairių fiktyvių būdų apeiti formalumus – įmonėse daliai etato būdavo įdarbinami reikiami specialistai, šie netrukus būdavo atleidžiami, arba su atestuotomis įmonėmis būdavo sudaroma jungtinės veiklos sutartis, ir šalis gaudavo tam tikrą procentą nė nedalyvaudama procese.
„Projektavimo įmonių atestavimas buvo formalus dalykas, ir kažkam, kas užsiima atestavimo veikla – geras pasipinigavimas. Jo atsisakius, išsiplėtė projektuotojų ratas, krito kainos, iš projektavimo didelio verslo nėra, ir tokiomis rinkos sąlygomis kažkam labai nepatogu dirbti“, – interesų įžvelgė R. Staševičiūtė.
Projektavimo įmonės vadovė linkusi manyti, kad apskritai atestatai yra sovietmečio palikimas. „Niekur taip pasaulyje nėra – specialybės mokslus baigusiam architektui nereikia jokių atestatų. Tam ir baigi aukštąją mokyklą, kad taptum specialistu. Ar gydytojai kas penkerius metus eina laikyti egzamino?“ – retoriškai klausė architektė.
Senoji tvarka – ydinga
Buvęs vienos projektavimo įmonės vadovas Leonas Rimantas Butkus, bemaž 15 metų dirbęs ir projektavimo įmonių atestavimo komisijoje, teigia, kad iš esmės toks procesas būtų reikalingas, tačiau bent jau ankstesnio reglamentavimo tvarkos grąžinti nereikėtų.
„Įmonių atestavimo reglamentas buvo sukurtas bene 1994 metais, dar žiūrint pro sovietinės planinės ekonomikos prizmę. Tuo laiku ir projektavimo įmonių nebuvo daug – didžiosios likusios nuo sovietmečio, o mažosios tik steigėsi. O visi tie reikalavimai buvo labiau pritaikyti stambioms organizacijoms. Pavyzdžiui, kad projektavimo įmonė kiekvienai projekto daliai privalo turėti bent po vieną atestuotą specialistą. Gerai, jei vienos projekto dalies apimtis ir kaina sudaro maždaug 20–30 procentų, bet yra bent penkios gerokai smulkesnės dalys, kurių apimtys siekia po 5 procentus. Kaip išlaikyti specialistus, kuriems nėra darbo? Siekiant atestato buvo ir apgaudinėjama, kad įmonė turi visų projekto dalių projektuotojus“, – prisiminė L. R. Butkus.
Pašnekovo nuomone, kraštutinumų buvo galima išvengti, jei atestavimo reikalavimai būtų buvę pritaikyti rinkos ekonomikos sąlygoms.
„Prieš kelerius metus, prieš atsisakant projektavimo įmonių atestavimo, siūliau pakeisti reglamento reikalavimus, parengiau lentelę, kurioje pagal statinius, jų paskirtį kiekvienai klasei buvo numatytas privalomas atestuotų specialistų skaičius. Tačiau sertifikavimo centras su šiais siūlymais kažkodėl nesutiko“, – apgailestavo L. R. Butkus.
„Kompromiso tikrai buvo galima ieškoti, – paantrino L. R. Butkui R. Pranaitis. – Vis dėlto sprendimas priimtas buldozerio principu.“
