LAR ir šiuo metu turi įpareigojimų kaip profesinės savivaldos organizacija ir juos vykdo, nes nėra kitos institucijos, kuri spręstų profesinei savivaldai priskiriamus klausimus. Įgyvendindami Architektų rūmų įstatymą organizuojame architektų kvalifikacijos tobulinimo kursus, atstovaujame architektų ir visuomenės interesams teisėkūros srityje, vykdome įvairias apklausas, kitus profesinės veiklos tyrimus, nagrinėjame skundus dėl atestuotų architektų veiklos, sprendžiame klientų ir architektų bei architektų tarpusavio ginčus dėl profesinės etikos pažeidimų ir kt. Bet aš galiu suprasti šiokį tokį svarstomų asmenų nusivylimą, nes pagal dabartinį modelį, kai ir atestavimo komisija, ir profesinės etikos taryba renkamos iš mažos dalies atestuotų architektų, tai atrodo nesolidu ir šiek tiek panašu į centrinį – iš aukščiau nuleistą – valdymą.
– Minėjote, kad formaliai LAR turi teisę atstovauti ne tik savo nariams, bet ir visiems atestuotiems architektams. Atrodytų, ko trūksta – taip galima sulaukti kaltinimų, kad rūmams terūpi susirinkti nario mokestį.
– Taip, pagal įstatymą mūsų sprendimai ir šiandien privalomi visiems 2000 atestuotų architektų. Bet ir aš, ir kiti rūmų atstovai visada pabrėžiame: 149 nariai negali spręsti kelių tūkstančių kolegų likimo. Tai yra neteisinga. Savivaldos esmė yra tai, kad joje dalyvauja visi tos profesijos nariai, visi renka savo atstovus, atestavimo komisijoje dirba visų rinkti asmenys, etikos pažeidimus irgi svarsto visų tos profesijos narių išrinkti žmonės. Kaip minėjau, ir šiuo metu vykdome ne vieną profesinės savivaldos funkciją, taip pat aktyviai dalyvaujame teisėkūros procese, teikiame tikrai daug siūlymų, kaip gerinti teisinę bazę. Jei buitiškai žiūrėtume – šią veiklą irgi remia tik 149 atestuoti architektai, nors realiai ji vykdoma visų labui. Ir ne tik architektų, bet ir visuomenės, nors jokio papildomo (biudžetinio) finansavimo rūmai negauna.
Atestuotiems architektams nesant tikraisiais rūmų nariais mes negalime tinkamai vykdyti architektūrinės veiklos monitoringo. Neturėdami pakankamo finansavimo negalime atlikti begalės veiksmų, kurie prisidėtų prie atestuotų architektų padėties palengvinimo vykdant šią sudėtingą veiklą. Taigi konsolidavus kad ir nedidelius narių įnašus galima nuveikti kur kas daugiau nei po vieną. Tokiu būdu šie įnašai grįžtų didesne verte nei jų skaitinė išraiška. Be to, pabrėžtina, kad rūmai yra ne kas kita kaip atestuotiems architektams atstovaujanti organizacija, tad jos interesai yra šių architektų interesai. Kitų, savarankiškų, interesų rūmai neturi.
Kalbant apie mokestį svarbu ir tai, kad jo dydį nustato patys nariai susirinkimo metu – LAR nariai patys įvertina, kokių tikslų turi, kokio atstovavimo nori, ir pagal tas numatomas veiklas planuoja mokesčio dydį. Iš pradžių buvo nustatytas 600 litų metinis mokestis, vėliau, įvertinus, kad tai per didelė našta, jis pamažintas iki 400 litų. Galbūt jei būtų 2000 narių, būtų nuspręsta mokestį dar pamažinti. Vis dėlto niekas nedraudžia atsižvelgti į individualias kiekvieno nario galimybes – įvertinti socialinę padėtį, vykdomos veiklos apimtis ar pan. Kokias ir kam išlygas nusistatyti – tai savivaldos vidaus klausimas, įstatymas tai leidžia. Taigi tai, apie ką kalbame, yra ne finansinis, o principinio veikimo klausimas.
