Jau minėtame 2008 metų Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad tikslingumo požiūriu nepateisinama, gal ir konstituciškai nepagrįsta būtų tai, kad kurie nors tam tikra valstybės kontroliuojama profesija besiverčiantys asmenys galėtų būti „šalia“ minėtos profesinės savivaldos sistemos ir ne tik neprisidėtų prie jos veikimo, bet ir galėtų išvengti atitinkamos profesinės veiklos kontrolės, taip pat – ar tie asmenys laikosi vienodų profesinės etikos standartų. Taigi dabar valstybė leidžia architektui pasirinkti – prisijungti prie tokios kontrolės, savikontrolės ar likti jos nesaistomam.
Tenka apgailestauti, kad tuomet, kai buvo priimamas Architektų rūmų įstatymas, susvyruota dėl privalomos narystės būtinybės. Dabar įstatymą gali koreguoti tik Seimas. Mes ne kartą bandėme inicijuoti šį pakeitimą bendraudami su Aplinkos ministerija, esame parengę ir ministerijai pasiūlymo forma pateikę įstatymo pakeitimo projektą. Beje, ministerija ir pati galėtų inicijuoti tą pakeitimą – ji, kaip architektūros srities kuratorė, turi ieškoti efektyvių būdų, kaip siekti kokybės. Bet tokio sprendimo nesulaukiame.
Lietuvos teisės instituto tyrime pažymėta ir tai, kad profesinės savivaldos sistemas steigia ne patys tam tikros profesijos nariai savo valia, o visuomenės interesais tam tikroje srityje besirūpinanti valstybė, įstatymais įkurdama savivaldos organizacijas. Jų veikimas, be kita ko, padeda sutaupyti biudžeto lėšų, nes šalyje neveikiant profesinės savivaldos organizacijai tokiais darbais kaip atitinkamos veiklos stebėsena, vykstančių procesų ir jų kaitos analizė, visų, net ir smulkiausių, procedūrinių reikalavimų nustatymas ir įgyvendinimas, kvalifikacijos tobulinimas, profesijos narių atstovavimas valstybės bei savivaldybės institucijose, teisinės ir kitos pagalbos jiems teikimas, skundų dėl jų profesinės veiklos teisėtumo bei etikos normų pažeidimo nagrinėjimas ir kita turėtų užsiimti atitinkama valstybės institucija, o tai pareikalautų ne vieno tarnautojo etato. Klausimas, ar ji išties galėtų tai atlikti ir ar tikrai tai yra kaip šiuo atveju ministerijai būdingos funkcijos.
Beje, būtent ši priežastis, t. y. tai, kad architektų atestavimas ir kitos išvardytos funkcijos yra nebūdingi ministerijoms, ir buvo pagrindinis postūmis 2006 metais įsteigti LAR. Sprendimų perdavimas bendruomenėms, jų savivaldos skatinimas ir palaikymas būdingas demokratinėms, pilietinėms visuomenėms. Centrinio valdymo stiprinimas – tai žingsnis atgal. Tai režimo, į kurį tikriausiai nė vienas nebenorėtume grįžti, atributas.
– Kokia užduotis rūmams svarbesnė – saugoti ar kontroliuoti architektų gildiją?
– Manau, kad tai dviejų svertų dalykas – vienas be kito šiuodu dalykai neveikia, tik kartu juodu kuria balansą. Bet kuris ribojimas kartu yra ir pagalba, nes analogiškai jis veikia ir kitą asmenį. Žinoma, vertinant pažodžiui, savivalda dažnai apibrėžiama kaip reglamentuojamos profesijos priežiūros forma, tik įgyvendinama per savireguliacijos mechanizmus. Kartu tai yra ir galimybė patiems išsivalyti savo kiemą – apsibrėžti, kokius reikalavimus vieni kitiems keliame, ir jų laikytis. Ir tokiu būdu ne tiek ką nors kontroliuoti ar bausti, bet užtikrinti architektūros kokybę ir pagarbą architektui. Neišeina tikėtis, kad visi mus gerbs, jei patys nekelsime sau aukštų reikalavimų.
