– Diskusiją gal reikėtų pradėti nuo to, kad profesinės savivaldos sistemą suponuoja profesijos, kurių atstovai, užsiimantys privačia veikla už atlygį, įgyvendina viešąjį interesą. Architekto profesija ir pagal nacionalinę, ir pagal Europos Sąjungos teisę patenka į reglamentuojamų profesijų sąrašą, nes architekto priimami sprendimai, kurių tik gana nedidelė dalis yra patikrinama atliekant projekto ekspertizę ar įgyvendinant kitas statybos priežiūros procedūras, turi neabejotiną įtaką ne tik projektą užsakančiam statytojui, bet ir visai visuomenei.
Esmė yra tai, kad tie labai svarbūs sprendimai gimsta už uždarų durų tarp architekto ir užsakovo. Visko neįmanoma sureguliuoti, visi supranta, kad didelė dalis sprendimų bus priimta laisvai ir veikiant tiems dviem asmenims. Ir čia jau kalbama apie tai, ar užsakovas visada suinteresuotas siekti platesnių nei savo interesų, rūpintis aplinkos, kvartalo ar miesto veidu. Taip išeina, kad architektas dažnai lieka vienišas gindamas ir užsakovo, ir visuomenės interesus. Aktyviai veikiant savivaldai pelnoma dviguba nauda: visuomenė ir užsakovas gauna kokybės garantiją, o architektas – įvairiapusę paramą priimant tokius sprendimus.
Europoje profesinės savivaldos įgyvendinimo praktika yra plačiai paplitusi. LAR iniciatyva Lietuvos teisės instituto atliktoje mokslinėje analizėje „Architektų profesinės savivaldos Lietuvoje ypatumai“, be kita ko, nurodyta, kad reglamentuojamos profesijos priežiūros (kuri vienokia ar kitokia yra neišvengiama) forma priklauso nuo valstybėje vyraujančių tradicijų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2008 metais nagrinėdamas klausimą, susijusį su profesine savivalda, pabrėžė, kad nesant savivaldos ir savireguliacijos tikslingumo požiūriu nebūtų pateisinama tai, kad valstybė kadaise perdavė tam tikrų viešųjų funkcijų vykdymą į privačias rankas. Taigi mūsų šalyje pripažįstama, kad viešųjų interesų įgyvendinimas privačioje praktikoje turi būti užtikrinamas būtent steigiant profesinės savivaldos sistemas. Beje, Lietuvoje sėkmingai veikia ne viena jų – advokatų, notarų, antstolių, auditorių, odontologų.
Jau minėto mokslinio tyrimo išvadoje taip pat nurodyta, kad visuotinai pripažįstama, jog savireguliacija tokių profesijų atveju užtikrina kur kas didesnį efektyvumą nei valstybės vykdoma veiklos kontrolė. Vis dėlto mūsų šalyje vietoj sprendimų, remiančių visavertį savivaldos veikimą, priimami tokie, kurie galutinai ją numarina.
Nesame girdėję rimtų argumentų, kurie paaiškintų, kodėl norima grąžinti architektų atestavimo funkciją ministerijai, nebuvo įvardyti jokie konkretūs rūmų veiklos trūkumai. Kalbėta tik apie tai, koks menkas architektų dalyvavimas savivaldoje. Mes ir patys galime apgailestauti, kad kol neturime privalomos narystės, negalime atlikti visų savivaldos organizacijai deleguotų funkcijų ir parodyti, jog savivalda gali būti efektyvi. Bet kaip tik dėl to ir prašome susieti kvalifikacijos įgijimą su naryste rūmuose. Šiandien jiems priklauso tik 149 iš beveik 2000 atestuotų architektų.
– Kodėl aukščiausios kvalifikacijos architektai savanoriškai nesijungia prie savivaldos organizacijos?
– Tai žmogiška ir paprasta suprasti – kam prisiimti papildomų veiklų, mokesčių, jei gali to nedaryti? Tačiau toks savanoriškas pasirinkimas turi savo reikšmę.
