„Jei sutvarkysime infrastruktūrą, užtversime praėjimus, kad žmonės nevaikščiotų per kelią, įrengsime ergonomiškus laiptus, nuvažiavimus dviratininkams, neįgaliesiems, pėsčiųjų perėjomis žmonės naudosis noriai“, – neabejoja specialistas.
S. Pukalskas pasakojo Ukmergėje matęs sankryžoje virš žemės įrengtą pėsčiųjų perėją, o visai šalia – įprastą „zebrą“ per gatvę. „Kas tokiu atveju naudosis virš žemės nutiesta pėsčiųjų perėja? Jei jau investuojamos lėšos į brangią perėją, kam tuomet įrengti įprastą?“ – svarstė pašnekovas.
Šviesoforas esant intensyviam eismui – irgi ne išeitis, nes stabdomas eismas, susidaro spūsčių. „Žinoma, trūkstant lėšų daug paprasčiau pastatyti ženklą, nubraižyti perėją žyminčias linijas, bet tokios perėjos nebus pačios saugiausios“, – mano VGTU atstovas.
Skaičiuojama, kad dėl netinkamai įrengtų pėsčiųjų perėjų įvyksta apie 11 proc. visų eismo įvykių. „Pėsčiųjų perėjų ženklai statomi per metrą nuo gatvės krašto, dažniausiai ten, kur jį užstoja medžiai ar krūmai. Pėsčiųjų perėją žyminčios linijos ilgainiui nusitrina, perėja tampa sunkiai pastebima“, – galimas eismo įvykių priežastis įvardijo pašnekovas.
Pavyzdžiui, Skandinavijoje per pėsčiųjų perėjas leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 30 kilometrų per valandą greičiu. O Lietuvoje yra vietų, kur leistinas automobilių greitis – 80 kilometrų per valandą.
S. Pukalskas įsitikinęs, kad būtų daug saugiau, jei gatvėse, kuriose yra dvi ir daugiau eismo juostų, tarp šių būtų įrengtos saugumo salelės: „Pasaulyje yra daug pigių ir efektyvių priemonių eismo saugumui pėsčiųjų perėjose užtikrinti, o Lietuvoje tokių labai mažai. Beje, 35 proc. visų žuvusiųjų – pėstieji. Situaciją būtina keisti ir gerinti. Tačiau susidaro įspūdis, kad Lietuvoje žmogaus gyvybė mažai kam rūpi.“
