Žaliuojančių miestų iniciatyva kasmet sulaukia vis daugiau dėmesio. Tvarkomi parkai, planuojami skverai, medžiais užsodinamos gatvės, stogai, oro uostai – miestų vizija vienareikšmiškai numatoma arčiau gamtos. Tačiau pasirodo, kad gatvių ir kvartalų mums nepakanka – viešosios vietos užkariauja ir vandenis – architektai, urbanistai ir landšafto dizaineriai kuria „plūduriuojančius“ parkus. Rekreacinės erdvės stebina nestandartiniais sprendiniais.
Banguojantis parkas
Pavadinimas: „Mažoji sala“ (angl. „Little island“) Vieta: Niujorkas, JAV Architektai: „Heatherwick Studio“ Kartu bendradarbiavo: „Arup“, „Charcoal Blue“, „MNLA“, „Mueser Rutledge Consulting Engineers“, „Hunter Roberts Construction Group“ Užsakovas: „Hudson River Park Trust“, „Pier 55 Project Fund“ Plotas: 1050 m2 Metai: 2021
Užsakovų pateikta užduotis itin paprasta, tereikia suprojektuoti naują viešąjį parką su atvira pasirodymų erdve pietvakarių Manhatano prieplaukoje. Tačiau architektai buvo motyvuoti kūrybiškai pažvelgti į naują rekreacinę erdvę ir vietoje to, kad pateiktų dar vieną pasisėdėjimų vietos prie vandens projektą, kūrėjai dekonstravo tradicinę prieplaukos koncepciją.
Pirmas žingsnis: lankytojo buvimą šalia vandens paversti į poilsį ant vandens, tarsi trumpam palikti užnugraryje milžiniškas betono džiungles ir pabūti apsuptam žalumos. Antras – pakeisti tradicinį plokščios prieplaukos, kur prišvartuoja laivai, įvaizdį. Koncepcijos autoriai buvo įkvėpti iš vandens styrančių medinių buvusių prieplaukų pamatų, kuriančių netolygaus, „plaukiojančio paviršiaus“ įvaizdį. Tarp iškilusios naujos konstrukcijos ir vandens paliktas tarpas, kuris leidžia saulės spinduliams pasiekti vandenį ir po parku, taip išsaugant itin svarbią vandens floros ir faunos ekosistemą.
Architektų tikslas – sukurti vieningą struktūrą, o ne pavienius objektus, sujungtus kartu. Besikartojantys gelžbetonio elementai kartu formuoja organišką bangą, kurioje įsikūrė ne tik poilsio zonos, bet ir 700-ų vietų amfiteatras bei mažesnė, 200-ų vietų, pasirodymų erdvė. Ant konstrukcijos viršaus puikuojasi žaliuojantis parkas, kuriame galima atitrūkti nuo didmiesčio šurmulio.
Įlankos parkas
Pavadinimas: Tarptautinis konkursas Xichong įlankos urbanistinei plėtrai Vieta: Šendženas, Kinija Architektai: „RJRX Urban Planning & Design Consultants“ Plotas: 900-2300 m2 Metai: Koncepcija
Ambicingas pasiūlymas Kinijos miesto įlankai turi potencialo tapti neįprasta ir patrauklia ekoturizmo traukos vieta bei jūrų ekosistemos rezervatu. Tai stambaus mastelio urbanistinės plėtros planas, numatantis kelias svarbias vystymo strategijas. Pasiūlymo koncepcijos pamatu tapo vandens ekosistemos išsaugojimas bei gamtinė edukacija, kuri skatintų lankytojus pažinti vietinę gamtą ir suvokti jos išsaugojimo svarbą.
Architektų pasiūlymo ašis – natūralios urbanizacijos skatinimas. Parko struktūra ir forma tarsi natūraliai išaugusi įlankoje, harmoningai prisiderinusi prie egzistuojančių urbanizuotų vietovių. Vietoje to, kad urbanizacija vyktų pagal „taisyklingą struktūrą“, architektai, kartu su parko projektu, kūrė organinio vystymo strategiją, kuri įkomponuotų į parką tiek gamtinį aspektą, tiek naują infrastruktūrą ir viešąsias vietas. Kartu pabrėždami ir jau esamos struktūros svarbą – vietoje griovimo dėl naujo, pasirinko esamą užstatymą integruoti.
Plūduriuojanti oazė
Pavadinimas: „Kišeninis parkas“ (angl. „Pocket park“) Vieta: Londonas, JK Landšafto architektas: Tony Woods Plotas: 730 m2 Metai: 2017
Dangoraižių ir miesto šurmulio apsuptyje, Padingtono kanalo gale galima užtikti ant vandens įsikūrusią rekreacinę poilsio erdvę. Tai žalioji viešoji erdvė, įsprausta tarp aukštų miesto pastatų sienų, o jos pagrindinė urbanistinė jungtis su miestu – šalia esanti aikštė. Judraus miesto centre dažnai iškyla parkų ir poilsio erdvių trūkumas, dažnai dėl aukštų sklypo kainų renkamasi juos užstatyti, o ne skirti viešajai (ypač žaliajai) erdvei. Sumanus dizainerio sprendimas – išnaudoti kanalo pabaigos vietą, kurioje jis suprojektavo plūduriuojantį parką.
Tai nesudėtinga stačiakampių struktūra, suskirstyta į kelias zonas: žaliąją erdvę su suoliukais ir pusiau dengtą poilsio zoną. Vargu, ar nedidelį apželdintą medžių plotą su krūmais būtų galima pavadinti parku, tačiau tokia erdvė tikrai suteikia kontrasto tarp daugiaaukščių pastatų ir tampa išskirtiniu ramybės prieglobsčiu. Parko pagrindo konstrukcija yra iš perdirbtų medžiagų, o architektūriškai ši struktūra sukuria ryšį su kanalu ir tampa tarpininku tarp vandens ir kitų viešųjų erdvių aplink.
