Anot pašnekovo, dirbant pigiai nesivarginama plauti ir senų pastatų fasadų, o tai, pavyzdžiui, Vokietijoje yra norma.
„Seni namai yra apdulkėję, ant jų susikaupia įvairių mikroorganizmų. Prieš apšiltindami tokius pastatus vokiečiai juos pirma nuplauna fungicidais, išdžiovina ir tik tada kloja naują šilumos izoliaciją. Pas mus dirbant pigiai to daryti nereikia. Todėl po kiek laiko tie mikroorganizmai, žalėsiai, būdami šiltoje terpėje, per šilumos izoliaciją išlenda į paviršių. Išnuodyti juos jokių priemonių nėra, telieka išardyti šilumos izoliaciją ir tvirtinti naują. Taigi tas pigumas neretai atsieina brangiai“, – kalbėjo Č. Ignatavičius.
Keisti ydingą tvarką – sunku
Mineralinės vatos gamintojų asociacijos valdybos narys, bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas Andrius Buska nebuvo kategoriškas atsakydamas į klausimą, ar už mažiausią kainą įmanoma pastatyti saugų, kokybišką objektą. Tačiau pripažino, kad tai padaryti gana sudėtinga.
„Nebent būtų kvalifikuotas ir išprusęs pats užsakovas, kuris turėtų pakankamai žinių ir būtų kompetentingas realiu metu nuspręsti, ar galima imtis vienokių ar kitokių projekto pakeitimų. Tik turint stiprią užsakovo poziciją ir reikiamą išsilavinimą, kvalifikaciją bei žinių apie rinkoje esančias medžiagas, statybų procesus, galbūt ir galima išvengti didelių klaidų ir statybų proceso metu bandyti keisti, piginti, optimizuoti kokį nors sprendimą“, – komentavo A. Buska.
Mineralinės vatos gamintojų asociacijos valdybos narys neneigė, kad kaina valstybiniuose užsakymuose – svarbus parametras, vis dėlto ji neturėtų būti lemiamas dalykas bendroje vertinimo struktūroje.
„Siekiant geriausio sprendimo, efektyviausio varianto, kaina turėtų būti tik vienas iš kriterijų, šalia ilgaamžiškumo, atsiperkamumo, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo ir tvarumo. Apie tokius kriterijus kaip prioritetinius dalykus kalba ir ES norminiai dokumentai, – kalbėjo pašnekovas. – Tačiau dėl bendro visuomenėje vyraujančio požiūrio ką nors pakeisti sunku – deklaruojama, kad stengiamasi taupyti, nes trūksta pinigų. Tad ir argumentai, kad reikėtų naudoti brangesnes, taigi kokybiškesnes, saugesnes, tvaresnes, medžiagas ar sprendimus lieka antrame plane.“
Taupo ne tik medžiagų sąskaita
Anot A. Buskos, anokia paslaptis, kad konkursus laiminčios mažiausią kainą pasiūliusios įmonės neretai neįvertina papildomų darbų ar sąmoningai juos nutyli. Ilgainiui statybų procese randasi įvairių priedų ir paaiškėja, kad galutinė sąmata gerokai didesnė. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – panašus scenarijus buvo pritaikytas statant Kauno ir Klaipėdos arenas, kitus objektus, kurių užsakovai buvo valstybės institucijos.
„Rockwool“ techninio vadovo pastebėjimu, siekdami optimizuoti sąnaudas statytojai taupo ne tik medžiagų, bet ir darbo kokybės sąskaita. „Samdomi ne tokie kvalifikuoti darbuotojai arba stengiamasi pritraukti statytojų iš regionų. Žinoma, negalima vienareikšmiškai sakyti, kad šie yra nekvalifikuoti, bet dažniausiai tokie asmenys neturi pakankamai žinių apie naujausias technologijas. O kalbant apie medžiagas pradedama ieškoti landų, kaip jas atpiginti, pakeisti numatytąsias projektiniuose sprendimuose kitomis. Taip pat imama taupyti to, kad kas nors neįrengiama, sąskaita“, – tradicine tapusią schemą įvardijo A. Buska.
Pašnekovas prisiminė, kad Mineralinės vatos gamintojų asociacija prieš keletą metų kreipėsi į atsakingas institucijas su informacija, kad modernizuojant vieną šalies ligoninę buvo pakeisti numatyti projektiniai sprendimai ir techninės specifikacijos, panaudojus reikalavimų neatitinkančias medžiagas be tam privalomo derinimo. Tačiau esą atsako į inicijuotus raštus nebuvo gauta.
„Tačiau tos pačios kontroliuojančiosios institucijos susiduria su lėšų, darbuotojų stygiaus problema. Dabar dažniausiai reaguojama tik į nusiskundimus. O turėtų būti organizuojami išvažiuojamieji kontroliniai tikrinimai pačių institucijų iniciatyva“, – teigė bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas.
Gali netekti atestatų
Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė pripažino, kad su sukčiaujančiomis įmonėmis kovoti nelengva, nes jos pasitelkia įvairių metodų, šie keičiasi, mutuoja. Vis dėlto pašnekovė situacijos nedramatizavo.
„Kontrolei skiriame labai didelį dėmesį ir instrumentų ieškome per teisinę aplinką, keisdami STR, kurdami taisykles. Štai ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai iškėlėme uždavinį, kad daugiabučių renovacijos procese ji labiau ne orientuotųsi į dokumentų patikrą kaip anksčiau, bet imtųsi technologinio, medžiagų panaudojimo proceso kontrolės ir priežiūros“, – teigė D. Matonienė.
Tokią pat griežtą Aplinkos ministerijos poziciją viceministrė teigė galinti įvardyti ir kalbant apie valstybinių konkursų vertinimo kriterijus. „Mūsų pozicija – kuo geresnė darbų kokybė už optimalią kainą, atstovaujant gyventojų interesams. Yra sukurtos viešųjų pirkimų formulės, remiamasi ekonominio naudingumo skaičiavimais, prieš tai suformavus kokybinius parametrus. Nors organizuoti pirkimus yra Ūkio ministerijos prerogatyva, Aplinkos ministerija kartu su ekspertais, projektuotojais, statybininkais yra padėjusi parengti technines specifikacijas, kad būtų numatyti kokybiniai dalykai. Kokybė ir kaina turi būti glaudžiai susijusios. To balanso, geriausio derinio, metodikos paieškos yra didelis iššūkis, ir manau – ne tik Lietuvoje“, – pripažino aplinkos viceministrė D. Matonienė.
Įspėja dėl neigiamų padarinių
Pašnekovė pridūrė, kad bendradarbiaujant su Lietuvos statybininkų asociacija (LSA) kaip tik numatoma formuoti ketvirtąjį Centrinės perkančiosios organizacijos (CPO) katalogą. „Papildysime jį naujomis įmonėmis, kurios galėtų dalyvauti daugiabučių namų renovacijos programoje.
