Juk negalima funkcionuojančio visuomenėje pastato traktuoti lygiavertiškai kaip muziejuje gulinčio ir apyvokoje nebenaudojamo eksponato“, – lygino architektas.
A. Žebrauskas įsitikinęs, kad atnaujinant istorinį pastatą visuomet tenka ieškoti kompromisų. Pavyzdžiui, pradėjus Telšių kunigų seminarijos tvarkybos darbus daug diskusijų sukėlė lifto įrengimas: svarstyta, ar jį sumontuoti 1929 metais statyto pastato, neturinčio ryškių architektūros detalių, išorėje, ar viduje. Nors, architekto įsitikinimu, pastato išorėje įrengtas stiklinis liftas būtų ne tik papildęs anemišką šiaurinį seminarijos fasadą, atvėręs puikius Telšių senamiesčio vaizdus, išsaugojęs autentišką planinę objekto struktūrą ir leidęs lankytojams netrukdant seminarijos gyvenimo patekti į viršutinį antstatą (šis buvo pastatytas, kai priestatas ir antstatas dar nebuvo negalimi), buvo priimtas verdiktas – liftas bus viduje, keičiant planinę paminklo struktūrą.
„Lieka tik prisiminti pavyzdį, kai Romoje prie Tėvynės altoriaus įrengtas stiklinis liftas leidžia lankytojams gėrėtis Romos vaizdais. Telšiai – ne Roma. Lietuva – ne Italija. Vis dėlto ten paveldo saugojimas nėra atsietas nuo visuomenės gyvenimo, nuo krašto ekonominio pajėgumo. Teigiame, kad paveldo objektus saugome, tačiau nepasitelkiame visų įmanomų priemonių, tarp jų ir ekonominių, todėl dažnai stebime griežto ir nekompromisinio saugojimo padarinius – akyse nykstančias kultūros vertybes. Kalbant apie energinį efektyvumą, ekologiją, paveldo objektų išsaugojimą, būtina vertinti visumą. Tik tuomet galima tikėtis geriausio rezultato“, – neabejoja pašnekovas.
Sprendimų energiniam efektyvumui didinti yra
Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis antrino, kad nei 2016, nei 2018 metai naujovių nežada – paveldo objektų energinio efektyvumo reikalavimai nesikeis: jie, kaip ir iki šiol, priklausys nuo objekto ir jo vertingųjų savybių.
„Jeigu vertingoji savybė – fasadas, tam tikros detalės, apšiltinti pastatą iš išorės ir toliau nebus leidžiama. Yra bandymų imituoti autentiškas detales, tačiau tokių dalykų negalime leisti. Visuomet būtina ieškoti alternatyvų“, – kalbėjo A. Degutis.
Šiltinant paveldo objektus siūloma tai daryti iš vidaus, be to, rinktis šiltinamąjį tinką, dažus, pasirūpinti individualiomis priemonėmis.
„Paveldo išsaugojimas – vienas iš penkių svarbiausių nacionalinio saugumo pagrindų. Vienas esminių paveldo išsaugojimo tikslų – tausoti jo autentiškumą, todėl valstybė negali sau leisti paveldo objektus apšiltinti ir taip juos sunaikinti“, – apibendrino KPD atstovas.
Taigi nors istoriniai pastatai neatitiks vis griežtėjančių energinio efektyvumo reikalavimų, galimybių didinti jų energinį efektyvumą yra. Kai kuriais atvejais, aiškino A. Degutis, leidžiama pakeisti stiklo paketą, kartais, jeigu visas pastatas yra vertingoji savybė, bet jo stogo forma ar danga – ne, galima apšiltinti stogą.
Daugėja sąmoningumo
Gyvenantieji į paveldo objektų sąrašą įtrauktuose namuose ir negalintieji juos atnaujinti pagal parengtus investicinius projektus, A. Degučio teigimu, skundžiasi vis rečiau. Kitaip nei investicinių planų rengėjai, kartais praleidžiantys pro pirštus informaciją, kad namas saugomas, ir parenkantys medžiagas, nebūdingas regionui arba vertybei.