Pirmasis būtinas kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų etapas – kruopštūs jo tyrimai. Reikalingi jie ne tik kultūros paveldo objekto vertei ar autentiškumui nustatyti, bet ir kiekvienai restauravimo detalei pagrįsti. Ką paveldo objekte atlikti tyrimai sufleruoja eiliniam vertintojui ir ką reiškia užsakovo kišenei bei tolesniam objekto likimui – interviu su kultūros paveldo objektus ilgus metus tyrinėjančiu architektu restauratoriumi Robertu Zilinsku.
Kultūros paveldo objektų tyrimai – svarbus, o saugomų objektų savininkai neretai skundžiasi, ir brangus etapas. Kokios valstybės pagalbos jie gali tikėtis?
Į valstybės paramą tyrimams atlikti gali pretenduoti paveldo objektų, kurie saugomi valstybės ir prieinami visuomenei, savininkai. Gyvenamajame būste tyrimai būtų atliekami iš savos kišenės. Jei pastatas komercinės paskirties, tačiau žmonės gali į jį patekti, pavyzdžiui, parduotuvė, viešbutis, restoranas, toks objektas laikomas prieinamu visuomenei. Šiuo metu labai daug paveldo objektų savininkų siekia kompensacijų.
Dažnai verslo atstovams tyrimai netgi naudingi, pavyzdžiui, kai norima pakeitimų, o tyrimų išvados tiems pakeitimams palankios.
Robertas Zilinskas.
Kokiais atvejais paveldo objektų savininkai, atlikę tyrimus ir gavę išvadas, gali laisvesne ranka pakoreguoti projektą?
Dažniausiai tyrimai būtini norint pastatą pritaikyti naujai funkcijai. Tipiškas atvejis: reikia, kad įėjimas į pastatą būtų tiesiai iš gatvės. Atlikus tyrimus paaiškėja, kad toks įėjimas buvo užmūrytas. Arba įrengti patalpas mansardoje.
Reikalavimas atlikti tyrimus siejamas su norimais sprendiniais. Jeigu bandomas derinti projektas su kažkokiais objekto struktūros pakeitimais, tai tuo atveju tyrimų reikalaujama. Ne dėl pažintinių, bet dėl taikomųjų tikslų. Taikomieji tyrimai ir atliekami tam, kad būtų išsiaiškinta, kaip projektuoti. Tyrimų nėra reikalaujama dėl smalsumo – tam reikalui yra fundamentalieji tyrimai, kuriuos vykdo mokslo įstaigos.
Jeigu įsigytą pastatą Senamiestyje planuojama pritaikyti naujai funkcijai, tyrimai taps privalomi?
Priklausomai nuo to, kokie planuojami pakeitimai. Jei reikia keisti pastato suplanavimą, būtina tyrinėti, koks tas suplanavimas yra buvęs. Jeigu planuojama keisti apdailą ar įlinkusias silpnas perdangas, turi būti išsiaiškinta, kokios jos turėtų būti. Galiausiai, ar gali būti keičiamos, ar ne. Kartais leidžiama keisti naujas konstrukcijas vietoje susidėvėjusių. Bet tuomet tyrimais būtina įvertinti jų susidėvėjimą ir jį užfiksuoti.
Paveldo objektų savininkams tyrimų rezultatai gali būti naudingi, ypač jei radiniai intriguojantys..
Turėjau praktikoje atvejų ir dabar turiu, kai norima surasti autentiško dekoro, lipdinių, drožinių ar kitokių detalių – jie pasitarnauja įvaizdžiui sukurti. O juk įvaizdis svarbus dalykas.
Pristatant daugiabučių, biurų projektus neretai akcentuojama lokacija, istorija bei kas vertinga buvo išsaugota…
Taip, statytojai darosi išrankesni. Jie nori kažko įdomaus, ypatingo.
Kokie tyrimai dažniausi paveldo objektuose?
Dažniausiai atliekami archeologijos tyrimai, nes neįmanoma apsieiti be požeminių inžinerinių komunikacijų. Po to seka architektūros tyrimai, kai reikia nustatyti pastato struktūros kaitą, polichromijos ir konstrukcijų. Šių tyrimų atlikimas yra valstybės kompensuojamos.
Ar teko susidurti su žmonėmis, kurie vien tik savo lėšomis atliko tyrimus?
Teko. Ir ne tik su įmonėmis, bet ir privačiais asmenimis.
Kodėl jiems tas svarbu?
Vieni supranta, kad negali priimti projekto sprendinių, jei nėra aišku, kas gali būti daroma, kiti supranta, kad paveldo objektas turi išlikti nepakenktas. Panašiai kaip ir gatvėje: vieni eismo taisyklių laikosi dėl saugumo, kiti, kad būtų nenubausti.
Ar teko susidurti su manančiais, kad tyrimai – bereikalingas pinigų švaistymas?
Tenka susidurti. Kai neturi užsakovo palaikymo, dirbti sunkiau. Tuomet motyvuoji teisės aktais – kad neatlikę tyrimų gali būti nubausti, negauti leidimų ir pan. Tų, kurie turi sąmoningumo, motyvuoti nereikia, jie patys rūpinasi. Būna taip, kad net neturėdami konkrečių planų, kokiai funkcijai pritaikyti objektą, visų pirma užsako tyrimus.
Robertas Zilinskas – architektas, Restauratorių ir Architektų rūmų narys. Vadovavo Medininkų pilies atkūrimo, Dubingių pilies eksponavimo projektams, taip pat buvo Prezidentūros tyrimų ir restauracinės dalies projekto vadovas, Vilniaus Bernardinų, Šv. Onos bažnyčių ir Bernardinų vienuolyno komplekso Vilniuje projekto priežiūros vadovas, Vizitiečių vienuolyno pastato Rasų g. pritaikymo slaugos namams, „Pirklių klubo“ pastato Gedimino pr. rekonstrukcijos ir kitų objektų projekto vadovas, maždaug 400 kultūros paveldo objektų, įskaitant 20 vienuolynų, kultūros paveldo tyrimų vadovas. R. Zilinskas yra gavęs Lietuvos Restauratorių sąjungos, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus, Vilniaus mero ir kt. apdovanojimų už architektūros paveldo išsaugojimą. 2012 m. apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus architektūros paveldo saugojimą.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 4.
