Buvo vertintos atskiros mūro pilies architektūros ypatybės ir atlikta bendra Panemunės pilių bruožų, turinčių vertingą architektūrinę vertę, analizė. Tirti kokybiniai ir kiekybiniai išlikusių bei norimų atkurti architektūros elementų rodikliai, svarbūs regeneracijos metodikos pasirinkimui.
Į Panemunės pilių regeneravimo metodiką pasiūlyta integruoti naujas technologijas. Parengti mūrinės architektūros paveldo skaitmeninimo metodai, taikytini ne tik pilių regeneracijoje, bet ir tyrinėjant kitus paveldo objektus.
Inžinerinių sprendimų įvertinimas
Viena svarbiausių užduočių – išanalizuoti, kokios mikroklimato palaikymo sistemos yra tinkamiausios ir veiksmingiausios raudonų plytų mūro pilyse. VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros docentas dr. Giedrius Šiupšinskas atkreipė dėmesį, kad inžinerinių sistemų pritaikymas priklauso nuo to, kokia būtų istorinio pastato paskirtis. Taip pat svarbu įvertinti ir tai, kiek vienokios ar kitokios sistemos tinkamos pagal techninius parametrus, kiek jos leidžia palaikyti norimo mikroklimato sąlygas.
Efektyviems energinio režimo sprendiniams parengti būtina ilgalaikė mokslinė numatomo regeneruoti kultūros paveldo objekto stebėsena. Pasitelkiant Panemunės pilių tyrimą nagrinėjami galimi šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų deriniai, kurie gali būti naudojami plytų mūro kultūros paveldo objekte.
„Kultūros paveldo objektų regeneravimas yra labai sudėtingas ir kompleksinis procesas, nes, kitaip nei įprastų pastatų modernizavimas, čia susikerta daug kontroversiškų reikalavimų, kuriuos optimaliai subalansuoti ne visuomet įmanoma“, – sakė dr. G. Šiupšinskas.
Anot jo, tinkamas mikroklimato sąlygas gali užtikrinti modernios inžinerinės sistemos, kurias parenkant būtina atsižvelgti į daugelį kriterijų: techninius ir mikroklimato reikalavimus, energijos efektyvumą, atsinaujinančių išteklių integravimą, investicijų bei eksploatacijos išlaidų dydį ir pan.
Tradicinės inžinerinės (šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo) sistemos dažniausiai yra koncentruoto poveikio, t. y. sukuria tam tikras skirtingos temperatūros svyravimų zonas, kurios išbalansuoja nusistovėjusį kultūros paveldo objekto mikroklimato režimą. Tokiu būdu naujos infrastruktūros atsiradimas gali neigiamai paveikti saugomą objektą ar atskirus jo elementus.
Mokslinėje studijoje inžinerinę sistemą siūloma vertinti pagal tris kriterijus: techninio tinkamumo, investicijų ir eksploatacijos išlaidų. Atsižvelgiant į numatomo kultūros paveldo objekto paskirtį, pagal techninio tinkamumo kriterijų įvertinami norminiai ir techniniai pastato mikroklimato, kultūros paveldo objekto elementų reikalavimai, įtaka inžinerinių sistemų sprendiniams. Pagal investicinį kriterijų vertinamos inžinerinei sistemai įrengti numatomos sąnaudos, pagal eksploatacijos išlaidų kriterijų – išlaidos inžinerinės sistemos priežiūrai ir pirminei energijai pirkti.
Regeneruojant kultūros paveldo objektus susiduriama su gerokai daugiau problemų, negu modernizuojant tradicinius esamus pastatus. Daugelis užsienio tyrėjų ypač akcentuoja inžinerinių sistemų įtaką natūraliai mikroklimato pusiausvyrai. Itin svarbu tokias sistemas parinkti tinkamai, tačiau kadangi tai reikalauja atidžios ir ilgalaikės esamų parametrų stebėsenos, dažnai taikomas kultūros paveldo objektų ir siūlomų sistemų modeliavimas.
