Fizinio kraštovaizdžio lygmenyje visiems svarbiausiems Panemunės arealo pilių kompleksų raidos laikotarpiams būdingas bendras bruožas – taupus vietos geomorfologinių ir geologinių ypatumų pritaikymas aktualiausioms kiekvieno laikotarpio paskirtims: gynybinei, ūkinei, reprezentacinei, gyvenamajai ir viešajai. Daugelis pilių teritorijose stovėjusių statinių ar jų fragmentų buvo pritaikomi naujoms funkcijoms. Ilgalaikiškumas matyti ne tik kaip racionali fizinių teritorijos išteklių panauda, bet ir kaip vertybinis motyvas, skatinęs besikeičiančius senuosius pilių architektūros elementus: bokštus, kreneliažo motyvus ir šaudymo angas sienose – išsaugoti kaip simbolius, reprezentuojančius ilgalaikę pilies galią ir kultūros tradicijų tęstinumą.
Iki šiol nėra panaudotos fiziniame arealo kraštovaizdyje slypinčios galimybės išryškinti čia viduramžiais egzistavusį „karo teatrą“ – lietuvių piliakalnių (buvusių medinių pilių) gynybinės linijos Nemuno paslėnio aukštumose bei jų užnugaryje ir buvusių kryžiuočių pilių (motų), įkurtų Nemuno pakrantėje, erdvinę sąveiką. Šiųdviejų galingų viduramžių valstybių karinių teritorinių sistemų priešprieša, kurios nėra nė viename kitame Baltijos jūros regiono kraštovaizdyje, yra unikalus šio Nemuno slėnio ruožo kultūrinės vertės bruožas.
„Kiekviena iš Panemunės arealo pilių pasižymi erdvių kompozicijos, paskirčių, pastatų architektūros individualumu. Kelių šimtmečių raidoje susiklosčiusi kultūrinio kraštovaizdžio įvairovė yra vienas svarbiausių estetinių pažintinių šio Nemuno slėnio ruožo išteklių. Tačiau nagrinėtas arealas dar nėra suvokiamas ir tvarkomas kaip visuma. Erdviniam kompoziciniam kraštovaizdžio vientisumui atsiskleisti trukdo nuo XX amžiaus pradžios didėjęs teritorijos miškingumas, nutraukti vizualiniai ryšiai, jungę kultūros paveldo objektus: piliakalnius, pilis ir jų reliktus, gyvenvietes, laidojimo vietas – tarpusavyje ir su Nemuno bei Nevėžio upėmis“, – sakė profesorė J. Jurevičienė.
Atliktas tyrimas parodė, kad kultūrinis kraštovaizdis, kuriame įvairiais aspektais vyrauja pilys ar kiti kultūros paveldo kompleksai, gali atskleisti savo vertes ir išteklius tik integraliai vertinant fizinio bei intelektinio kraštovaizdžių sąveikas, jų poveikį vienas kitam.
Pažvelgta ir į užsienio patirtį
VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedros vedėja profesorė Marija Burinskienė pastebi, kad kiekviena valstybė senųjų statinių atkūrimo klausimą sprendžia savaip. Pavyzdžiui, vokiečiams turi stovėti tokia tvirtovė, kokia ji buvo kadaise. Prancūzijoje pilis pirmiausia asocijuojasi su geru gyvenimu, ištaigingumu, o mums – su žila senove, praeitimi, kurią gerbiame.
„Lietuvos architektai dažnai linkę kopijuoti siekdami perteikti idėją, kuri ne visada tinka Lietuvai. Svarbiausias dalykas – kurį istorinį laikotarpį įsivaizduojame ir su kuo tapatiname paveldo klestėjimą. Pilis mums yra retas ir tikras, vienintelis garbingos praeities pavyzdys, atributas, Lietuvos aukso amžiaus paminklas. Todėl tai rūpi visų kartų lietuviams“, – sakė M. Burinskienė.
Pilys – tvirti ir didingi neramios praeities liudininkai – šiandien tampa patraukliais turistų traukos centrais. Lankytojai nori gauti šiek tiek daugiau, negu tik pasižvalgyti po pilį su gidu. Žmonės trokšta pasinerti į praeitį, pažinti savo šalies kultūrą ir paveldo objektus.
