Didžiausia mįslė ar visgi būtinybė architekto žinių portfelyje? Šiuolaikinis statybos ir architektūros pasaulis tikriausiai nežengtų toli, jei po ranka neturėtume naujausių technologijų. Visgi pasitaiko tokių, kurie žvelgia į modernią terminologiją (BIM, CAD, AI, parametrizmas ir kt.) tarsi į keiksmažodžius, nors iš tiesų tai yra įrankiai, kurių pagalba galime pasiekti išties greitų ir įspūdingų rezultatų. 

Būtų tikslinga pabrėžti, kad „parametrinė architektūra“ dažniausiai asocijuojama su „parametriniu dizainu“, t.y. kalbama ne apie techninius parametrus, o pačios architektūros vizualinę išraišką, kuri pasižymi futuristiniu konceptualumu, organinėmis formomis ar paprasčiausiai nestandartiniu dizainu. Tuomet iš esmės parametrizmas nusako tam tikro algoritmo keičiamą standartą, pritaikomą architektūros (urbanistikos ar net interjero) projektuose. 

Kaip „prisikinkyti“ parametrinę architektūrą ir išnaudoti jos galimybes? 

Ženkime žingsnį į priekį ir išsiaiškinkime, kas tas parametrizmas, kaip jį pritaikyti darbe (o ar tai išvis reikalinga?) ir kaip kardinaliai tai keičia architekto profesiją. Neretai specialistai susiima už galvų, svarstydami, kad technologijos tarsi kerta kelią kūrybiškumui šioje meninėje profesijoje, tačiau ar iš tiesų taip ir yra? O gal įmanoma atrasti naudingą pusiausvyrą? Šias temas narpliosime kartu su Tomu Rimkumi ir Petru Vestartu, patyrusiais architektais iš Lietuvos ir Šveicarijos, kurie pasidalino savo studijų ir profesine patirtimi bei tuo, ką jiems suteikia darbas su parametrine architektūra. 

Parametrinė architektūra: nuo terminologijos, istorijos iki įgyvendinimo

PETRAS VESTARTAS

Apsigynęs architektūros magistrą VDA, P. Vestartas įgavo profesinę patirtį didžiuosiuose architektūros studijų biuruose Lietuvoje bei semėsi praktikos Austrijoje. Visgi to nepakako – darbas pasirodė per daug monotoniškas, o žinių kurti „daugiau“ paprasčiausiai pritrūko. Profesinis kelias paskatino norą gilintis ir į kitas sferas: 1,5 metų dirbo tyrimų asistentu KADK universitete Danijoje, o vėliau gynėsi doktorantūros laipsnį EPFL universitete Šveicarijoje, kur jautėsi išmokęs daugiausia, nes architektą supa ne tik architektūros teorija, bet ir jos praktika, o kartu ir darbas su robotais, CNC (skaitmeninis kompiuterizavimas) ir realus tyrimų pritaikomumas. Šiuo metu Petras dirba post-doktorantūros tyrėju “Block Research Group” bendrovėje Šveicarijoje.

Forma, technologija, o gal procesas?

Visų pirma, Petras narplioja jau apie 20 metų vyraujantį mitą, kad parametrizmo terminas siejamas vien su estetika ir formomis. Tai savo ruožtu dažnai sukelia dalinai neigiamą požiūrį, juk ne visi architektai kuria vadovaudamiesi Zaha Hadid kūrybiniu braižu, tad tarsi ir poreikio gilintis į parametrinę architektūrą kaip ir nėra, bet ar tai tiesa? 

Parametrinė architektūra apima ne tik algoritmų, sąlygų ir programų aspektus, bet ir įvairiausių elementų jungtis, kur Petras mato didelį potencialą, ypač dirbant su medžio elementais. Tai suteikia ir papildomos architektūros išraiškos.

Vieta: Briuselis, Belgija

Architektai: „Yves Weinand Architects“, „BEL Architects“, „CRIT Architects“, Petras Vestartas

„Savo studentams aiškiname, kad parametrinė architektūra yra procesas, o ne rezultatas. Jeigu tam tikra šio proceso dalis kartojasi 3–4 kartus, jam galima sukurti tam tikrą programą ir ją automatizuoti. Tuomet architektas, atliekantis dizaino, planavimo darbus, gali skirti daugiau laiko kūrybai ir kitiems darbams. Vis dėlto, čia svarbu atkreipti dėmesį, kad estetika nėra tiesiogiai susijusi su automatizavimu, parametrizavimu, o kūrybinis mąstymas, idėjų generavimas ir eskizavimas yra svarbi architekto darbo dalis“, – sako P. Vestartas.

Statybų eigoje darbas turi būti automatizuotas dėl kelių priežasčių: 

• išvengiama klaidų, o joms atsiradus – yra greitai ištaisomos; 
• gerinama komunikacija ir vyksta sklandus darbo pasidalijimas tarp skirtingų sričių kolegų; 
• besikartojanti architektūrinė kalba reikalauja metodologijos sistematizavimo;
• taupomas laikas, kuris lieka būtent kūrybiniams procesams.

Apie parametrinį programavimą gali daugiau sužinoti viešai prieinamame Petro puslapyje.

Programavimas padeda kūrybai

Jeigu prametrinė architektūra konstatuojama kaip skaičiukai, kodukai ir technologinės subtilybės, natūraliai architektai gali suabejoti, ar toks procesas neužkerta kelio kūrybiškumui. P. Vestartas iškelia svarbų žmogiškojo faktoriaus aspektą, galintį perlipti kūrybinio kelio ribą: „Už šių parametrų visada bus tam tikras specialistas, analizuojantis projektą ir pritaikantis jam atitinkamus kodus. Visgi atsiranda tingumo ir laiko spaudimo problematika, kuomet specialistai, ypač „kepantys“ projektus vieną po kito, gali pradėti naudoti tą patį kodą ir parametrus. Tai sukelia pasikartojančio rezultato fenomeną. Kitas aspektas – verslumas: architektas, įgyvendinęs sėkmingą projektą, dėl kurio sulaukia nemažo dėmesio ir pripažinimo, pakliūna į savo paties estetinio braižo pinkles, t.y. pradeda kurti tos pačios stilistikos objektus tam, kad jo architektūra taptų jo asmeniniu „parašu“. Ar tai galima pavadinti prasta praktika? Nebūtinai, tačiau tai tikrai susiaurina originalių idėjų paieškas.“

P. Vestartas yra įsitikinęs, kad nereikėtų parametrizmo sieti su estetika: „Kūrybos ir technologijų pritaikymo filosofinį klausimą jau esam atsakę, todėl natūralu klausti, o koks sekantis žingsnis? Tai skatina atsigręžti atgal į pirminį motyvą, kompozicijos formavimą ir kontekstą. Visi šie procesai turi būti įvaldyti palaipsniui, o norint „pakinkyti“ programavimą, reikia ne tik išmokti programą, bet ir elementariai suvokti kaip ji yra parašyta ir kaip ja manipuliuoti.

Parametrizmo įrankiai taip pat nėra visiškai nekalti, jie generuoja vienokias ar kitokias formas. Problema kyla, kai studentai per anksti juos paima į savo rankas, nesuvokdami dar pačios architektūros pagrindų, taip patys save užblokuodami. Dažnai pastebiu parametrizmą studentų, dirbančių su programomis, projektuose, kurie nuo pat pirmos dienos, vietoj to, kad analizuotų su programų pagalba ir rankiniu būdu modeliuotų, kurtų struktūrinį modelį, kompoziciją, imasi techninių sprendimų. Svarbiausia, kad tie įrankiai tarnautų kaip edukacija, o studijuojant būtų iškelti tikslai, ko norima išmokti ir pasiekti per tam tikrą laiką. Reikia atkreipti dėmesį, kad pačios tos programos tavęs nesuvaldytų ir neapribotų. Čia ir atsiranda parametrizavimas – kaip kuriamas dizainas gali būti paverstas taisykle. Tuomet kuriama architektūros išraiška, kaip taisyklė, o jos neturint bandoma laisvai minkyti formas, kas veda prie atitinkamų sąlygų rezultatui.“

„Reikia atkreipti dėmesį, kad pačios tos programos tavęs nesuvaldytų ir neapribotų. Čia ir atsiranda parametrizavimas – kaip kuriamas dizainas gali būti paverstas taisykle.“

Parametrinė architektūra – įrankis, jungiantis architektus ir konstruktorius

Vyrauja nuomonė, kad architektas yra atskirtas nuo kitų specialybių, tačiau istoriškai architektas buvo tarsi visų galų meistras, kuriantis, skaičiuojantis ir įgyvendinantis įspūdingiausius pastatus, o kartu vyko glaudus komandinis darbas. Šiais laikais retai užtiksime architektus ir inžinierius, dirbančius po vienos studijos vardu. P. Vestarto manymu, čia glūdi viena didžiausių problemų: objektas vystomas atskirais etapais, o statybinio proceso architektas retai kada kontroliuoja. Taip atsiranda klaidos, pataisymai ir dizaino supaprastinimai, taip pat ir netvarūs, standartiniai sprendimai – rečiau kada architektas generuoja inovatyvias idėjas fundamentaliuose statybų procesuose.

„Tikslas yra susieti šias sritis, mokytis vieniems iš kitų. Asmeninėje praktikoje teko lankyti nemažai medžiagų ir modernių medienos dirbtuvių, tokiu būdu klausinėji, stebi ir mokaisi. O iš to supratimo vėliau atsiranda suvokimas, kokią vertę turi tradicijų puoselėjimas, tvarūs sprendimai, rankų darbo meistrystė. Šie įgūdžiai vėliau pritaikomi kuriant architektūros kodus bei projekto estetiką. Kartais atrodo, kad architektams paprasčiausiai trūksta elementarios praktikos, pavyzdžiui, kaip sudėti plytą ant plytos, kaip vyksta jungčių konstravimas, tektonika ir mastelio pajutimas, kuris ateina ne tik iš dizaino pusės, bet ir iš smulkiausių kompleksinių elementų – tai nėra vien tik formos, bet ir visas procesas, kurį būtina praeiti kiekvienam. Estetika yra svarbi, tačiau ji ateina iš įvairių šaltinių, todėl nereikėtų „užsidaryti“ tik dizaino srityje“, – sako P. Vestartas.

„Kalbant apie parametrizmą, tai yra programavimas, o užduodamas klausimas yra: kaip tokias žinias įgyti? Tai nėra papildomas kursas ar mokymai, o verčiau ilgalaikio bendradarbiavimo formavimas. Ir parametrinės architektūros, ir įvairiapusiškų specialistų yra Lietuvoje, tačiau daug kur pastebimas nusistovėjęs požiūris, kad viskas yra filtruojama per estetiką, o tai kas praktiška ir greita, išraiškos prasme yra supaprastinama. Architektai yra stiprūs, gebantys jautriai kurti, tačiau jiems trūksta įgyvendinimo ir technologinių žinių.“ 

 „Kartais atrodo, kad architektams paprasčiausiai trūksta elementarios praktikos, pavyzdžiui, kaip sudėti plytą ant plytos, kaip vyksta jungčių konstravimas, tektonika ir mastelio pajutimas, kuris ateina ne tik iš dizaino pusės, bet ir iš smulkiausių kompleksinių elementų – tai nėra vien tik formos, bet ir visas procesas, kurį būtina praeiti kiekvienam. Estetika yra svarbi, tačiau ji ateina iš įvairių šaltinių, todėl nereikėtų „užsidaryti“ tik dizaino srityje.“

Mediniai elementai parametrinėje architektūroje Petrui atrodo itin potencialūs ir įdomūs. Visų pirma, tai yra tvari medžiaga, o taip pat yra įdomi, lanksti ir visapusiška, gali būti pritaikoma tiek paprastoms konstrukcijoms tradicinėje architektūroje, tiek pasitelkiant parametrizmą, kuriant įdomiausias formas ir geometrijas.

Projektas: „Annen Head office“

Vieta: Manternachas, Liuksemburgas

Architektai: „Valentiny HPV Architects“, Yves Winand

Konstruktoriai: „Bureau d’Etudes Weinand“

Pirmas žingsnis prasideda dar studentų auditorijose

„Lietuvos universitetai paruošia tikrai stiprius specialistus, moko netradiciškai mąstyti, rengti projektus ir organizuoja tarptautines dirbtuves bei mokymus. Tuomet mūsų laboratorijoje studentai yra skatinami dirbti kartu tarpdiscipliniškai, tiek kartu su dėstytojais. Nebūtinai mokome vieno ar kito dalyko, tačiau stengiamės parodyti, kas egzistuoja rinkoje, įžiebti jų susidomėjimą vykdyti jau asmeninius tyrimus. Visa tai – praktiniai, laboratoriniai mokymai. Didžiausias pastebimas trūkumas universitetuose – esant nemažam technologinių įrankių finansavimui, tvarių procesų idėjoms, išlieka jungties, bendradarbystės tarp architektų ir statybų, inžinerijos specialybių spraga. Jos yra itin atskirtos viena nuo kitos, tačiau jei studentas jaučia, kad nori įgyti įvairesnių žinių, tęsti studijas ir kitose kryptyse, dažnai koją pakiša esminių matematikos, fizikos, programavimo žinių stoka. Tad todėl skatinamas mokymasis, kuriant vieną po kito konceptualius projektus, o dėmesys fundamentalioms paskaitoms yra itin ribotas architekto studijų metu.“ , – apie studijas ir darbo patirtį laboratorijose pasakoja architektas.

Šiuo metu Šveicarijoje yra įgyvendinama valstybės finansuojama skaitmeninės gamybos programa, kurios tikslas – sujungti architektūrą su kompiuteriniais mokslais, inžinieriais, robotika (architektai mokosi dirbti robotikos srityje, robotikos specialistai mokosi inžinerijos, inžinieriai – architektūros). Finansavimas taip pat leidžia įgyvendinti didesnio mastelio projektus, išeiti už akademinių ribų bei kurti į įmones orientuotas ir inovatyvias, tvarias technologijas ir statybos, architektūros procesus. Iš viso yra skirta 12 metų įvairių projektų vystymui (angl. NCCR digital fabrication). Jie yra unikalūs, o darbas tarp skirtingų sričių studentų sudėtingas, tačiau iškart matoma, kad toks priėjimas plečia specialistų pasaulėžiūrą.

Sudomino parametrinė architektūra? Petro pagalba kurtas „Grasshopper 101“ susipažinimo gidas.

PARAMETRIZMAS IR ARCHITEKTAS:

• parametrinė architektūra sujungia įvairių sričių specialistus;
• tai techninis įrankis, padedantis suvokti architektūros formavimą;
• žinant, kaip galima šiuos įrankius taikyti praktikoje, taupomas kūrybai skirtas laikas;
• ypač svarbus proceso suvokimas nuo plytų klojimo bei medžio pjaustymo iki eskizavimo ir tūrių formavimo;
• studentams privaloma lavinti kūrybinius ir rankų darbo, praktinius gabumus prieš leidžiantis į tolesnius technologijų pažinimo etapus;
• pirmas žingsnis įvaldant įrankius yra jau esamų projektų analizė, kaip įmanoma optimizuoti projektą;
• svarbu užduoti sau klausimą: ar architektas valdo įrankį, ar įrankis valdo architektą?

Medžio parametrizmas Lausanne katedroje, Šveicarijoje. Kūrėjų komanda: „Laboratory for Timber Construction“ IBOIS, EPFL (Yves Weinand, Petras Vestartas, Martin Nakad, Loïc Pelletier)

TOMAS RIMKUS

Susidomėjimas parametrinės architektūros galimybėmis atsirado dar studijuojant VilniusTech universitete, kas ir paskatino „AEXN“ studijoje dirbantį architektą rinktis būtent tokią baigiamojo darbo kryptį – parametrizmo pritaikymą urbanistinėje aplinkoje. Nors šiai dienai parametrinė architektūra nėra labai plačiai pritaikoma kasdienybėje, tačiau T. Rimkui tai suteikė nemažą patirtį, gebėjimą kitu kampu pažvelgti į tam tikras užduotis ir atrasti, kaip parametrizmas gali padėti įveikiant ir smulkesnes užduotis.

Gilesnė elementų ir aplinkos analizė per parametrinę architektūrą

Neretai parametrinė architektūra atrodo kaip abstraktus dalykas, naudojamas dideliu masteliu, milžiniškuose projektuose, kuriant estetiką, kuri dažnai maišoma su paprasčiausiu futuristiniu dizainu. T. Rimkus teigia, kad parametrizmas, nors ir gali būti naudojamas itin plačiai, visgi yra labai tikslingas. Parametriniai algoritmai gali būti naudojami tiek objektų projektavime, tiek konkrečių užduočių formavime, pavyzdžiui, statinių komplekso organizavimas, aplinkos poveikio analizė ir panašiai.

„Baigiamojo darbo metu rinkausi nemažą Lazdynėlių rajono teritoriją ir analizavau jos aplinką per parametrinę prizmę. Pagrindinės užduotys buvo garso, srauto intensyvumo ir dienos šviesos įvertinimas, kurie eigoje virto konkrečiais parametrais, padėjusiais formuoti užstatymo zonas. Prioritetu tapo naujos, kokybiškos architektūros ir aplinkos projektavimas, nesugadinant esamo konteksto. Tokiu pavyzdžiu tapo insoliacijos algoritmai, kuriais siekiau suteikti reikiamą apšvietimą naujoms struktūroms, neužgožiant ir nebloginant šviesos patekimo iki esamo užstatymo pastatų. Smulkinant mastelį buvo analizuojamas garso poveikis, triukšmas atskiruose statiniuose. Tokios užduotys suteikė pradinę bazę architektūrai, už kurios bet kuriuo atveju yra žmogus, architektas, užduotantis kriterijus, analizuojantis gaunamą rezultatą ir toliau jau modeliuojantis architektūrinę išraišką ir estetiką.“ , – pasakoja T. Rimkus.

Architektas kalba apie tai, kad parametrinė architektūra nėra galutinis rezultatas, t.y. dizaino ir vizualo, formavimas. Įmanoma deduktyviai interpretuoti, kokius veiksmus reikėtų užprogramuoti, kad gautum numatomą rezultatą, tačiau net ir norint pasiekti galutinį vizualą, vis tiek svarbu atkreipti dėmesį į kokybines užduotis, kurios kartu gali keisti patį rezultatą. Vertinama aplinka, geolokacija, sąlygos ir poreikiai, o praktinis pritaikymas įgyvendinamas tiek urbanistikoje, stambiuose kompleksuose, tiek privačių namų statyboje ar net analizuojat interjero dizaino elementus.

Aiški veiksmų hierarchija

Parametrizmas yra gana aiškus algoritmas, turintis savo „žaidimo taisykles“, o gavus užduoties rezultatą galima tęsti kūrybinius žingsnius. T. Rimkus pastebi, kad vis dėlto parametrizmas ir projektavimas apsiriboja tik architekto darbu ir kaip įprasta, pateikiant tam tikrą projektą, jis toliau perduodamas konstruktoriams. Galimas ir kitokių parametrų nagrinėjimas, pavyzdžiui, seisminio aktyvumo poveikis konstrukcijoms, tačiau tai jau ir yra vadinama konstruktyvo parametru. Dažniausiai pasitaikantis atvejis yra toks: architektas užduoda parametrus, architektūrinius ir projektinius sprendimus, o techniniai klausimai yra sprendžiami kitų specialistų. Vis dėlto tai gali virsti užburtu ratu, kuomet konstruktoriai grąžina neįgyvendinamus pastatus, o architektai juos taiso ir toliau vykdomi mainai pirmyn atgal. Trumpai tariant, užduotys aiškios, tačiau akivaizdžiai trūksta tiesioginio komandinio darbo.

T. Rimkaus baigiamojo magistro darbo koncepcija

Ar kūryba netampa nykstančiu bruožu?

Parametrizmas iš esmės praturtina ir praplečia architektūrą, tačiau reikia aiškiai suvokti, kada ir kaip jį taikyti. Taip pat svarbu nepakliūti į tingumo pinkles, kuomet šis įrankis išnaudojamas bereikalingai. Tokiu atveju dingsta ir laiko taupymo, ir kūrybiškumo aspektai. 

„Parametrinė architektūra, manau, kaip tik ne žlugdo architekto, o atvirkščiai, suteikia daug naujų perspektyvų, žvelgiant į tas pačias architektūros užduotis. Kitas dalykas turbūt būtų DI paveikta architektūra, sparčiai generuojanti išplanavimus ir vizualus. Tačiau nei vienas, nei kitas nėra visiškai autonominis dalykas, už jų visada stovi žmogus, užduodantis tam tikras idėjas, sąlygas, parametrus, vertinantis rezultatų kokybę ir toliau modeliuodamas galutinį projektą. Nemanau, kad kada nors pasieksime etapą, kuriame architekto vaidmuo būtų eliminuotas, o išnaudodami naujus įrankius, galime pasiekti tiek spartos, kokybės, tiek kurti įdomesnius dalykus.“, – mintimis dalinasi T. Rimkus.

Greitis (deja, ne kūryba) dažnai yra vienas esminių statybų proceso kintamųjų, todėl nuolat ieškomi būdai kaip įvairius etapus įgyvendinti kuo sparčiau. Iš dalies parametrinė architektūra padeda tą pasiekti, pavyzdžiui, sprendžiant techninius reikalavimus sklypui, esant konkrečioms sąlygoms, gaunamas rezultatas, kokio užstatymo, apželdinimo ploto, išdėstymo ir pan. reikia. Iš kitos pusės, tokio masto projektams tikėtina niekas nesiryžtų surašyti atskiro algoritmo, kuomet bus gauti tik pora rezultatų. Architekto manymu, optimaliausia yra atrinkti kokioms užduotims yra reikalinga parametrinė architektūra, kokie objektai ar projektavimo dalys gali būti optimizuotos ir standartizuotos. Tuomet skirtas laikas parengti algoritmui atsipirks įvairiose projektavimo stadijose. 

„Appolo Kinas“ interjeras, „AEXN“. Kintamas interjero elementas, kurį būtų paprasčiau projektuoti parametrizmo pagalba nei tvarkant rankiniu būdu.

 „Parametrinė architektūra, manau, kaip tik ne žlugdo architekto, o atvirkščiai, suteikia daug naujų perspektyvų, žvelgiant į tas pačias architektūros užduotis.“

Esamos rinkos poreikis veikia ir studentų pasirinkimus

Studentų pasirinkimus gana smarkiai diktuoja esamos rinkos poreikiai, o tai yra ir ekonominė situacija. Matyt, sunkiai rastume užsakovus, kurie duotų pilną kūrybinę laisvę be laiko ar finansavimo apribojimų. Be to, Lietuva dar nesusidūrė su tokio mastelio masinėmis problemomis ir objektais, kurie reikalautų kompleksiškesnio sprendimo. Dėl šių priežasčių tikėtina, kad nekyla itin didelis susidomėjimas parametrine architektūra studentų tarpe.  

1. Rimkus pastebi, kad iš kitos pusės, projektuojant urbanistinėje aplinkoje, galime pasiekti kur kas produktyvesnių ir kokybiškesnių rezultatų, pasitelkiant parametrinę architektūrą: „Algoritmų generavimas kiekvienam individualiam atvejui neatneša rezultato iš karto, todėl daugeliui nusvyra rankos išvis to imtis. Vieni geriausių parametrinės architektūros specialistų Lietuvoje, pastebėję šalies tendencijas ir rinkos poreikius, nusprendė keliauti ieškoti projektų užsienyje.“ 

Šiai dienai akivaizdu, kad trūksta specialistų Lietuvoje, kol kas dar ir pačiam parametrizmui nėra pakankamai vietos išsireikšti. Vienas iš pirmųjų, pradėjusių kalbėti ir analizuoti šią temą, „AEXN“ studijos vadovas Tomas Grunskis, dėstantis Vilniaus Dailės akademijoje, pastebi nemažą technologijos potencialą, tačiau, atsižvelgiant į bendrą architektų rinką, ji nėra tokia imli naujoms technologijoms. 

„Geriausias būdas skatinti šią tendenciją – rodyti pavyzdžius. Tiek žmogus, tiek architektas, sekdamas realiu įgyvendinimu, yra skatinamas susidomėti parametrizmo galimybėmis. Realizavus gerą projektą Lietuvoje, jis tikrai pritrauktų nemažai dėmesio. Vis dėlto tam dar trūksta tiek poreikio, tiek finansavimo, o šalies mastelis nėra pakankamas, kad pritrauktų stambius investuotojus. Vyksta ir įvairūs konkursai tiek čia, tiek užsienyje, deja, jie dažniausiai ir baigiasi tik koncepcijų prizinėmis vietomis. Nors studentų tarpe, pavyzdžiui VDA, yra skelbiama ir parodoma, tačiau reikėtų imtis galbūt ne konkrečios studijų programos kūrimo, o tam tikro modulio, kuriame galėtų susipažinti su šia sritimi.“ , – dalinasi T. Rimkus.

„Geriausias būdas skatinti šią tendenciją – rodyti pavyzdžius. Tiek žmogus, tiek architektas, sekdamas realiu įgyvendinimu, yra skatinamas susidomėti parametrizmo galimybėmis. Realizavus gerą projektą Lietuvoje, jis tikrai pritrauktų nemažai dėmesio.“

Architektų T. Rimkaus ir G. Kirdeikio VDA įgyvendintos parametrizmo dirbtuvės

Nuo ko pradėti parametrinę architektūrą?

Populiariausia programa kurti parametrinę architektūrą šiuo metu yra „Grasshopper“ – tai yra „Rhino“ 3D modeliavimo programai kurtas plėtinys (angl. plug in). Anksčiau ji buvo nemokama, tačiau išaugus populiarumui, ji buvo perpirkta ir dabar ją galima naudoti praktiškai su bet kokia kita programa (BIM, CAD ir t.t.). Architektams, naudojantiems įprastas „AutoCAD“, „Revit“ ir kt. programas, galima lengvai perkelti įvairiausius duomenis, integravus „Grasshopper“. Tai suteikia galimybę ne tik modeliuoti tūrius, bet ir papildyti juos atitinkama informacija, sienų storiais, šilumos izoliacijos sluoksniais, taip neprarandama informacija, o galutinį rezultatą tereikia atitinkamai minimaliai koreguoti.

Pixabay nuotr.

Rinkoje yra siūlomos ir kitos modeliavimo erdvės, tačiau jos labiau skirtos aplinkos modeliavimui ir analizei, pavyzdžiui, „Space Syntax“. Tokiose programose yra užduodami aplinkos parametrai ir kuriama realios teritorijos simuliacija. Be to, yra ir kitokių, konkretiems parametrams kaip geolokacijai, konstruktyvui ir pan., analizuoti skirtų programų.