Bet čia galima grįžti prie jau aptarto klausimo – už neadekvačią kainą savo paslaugas pardavęs projekto rengėjas neturi nei laiko, nei resursų sudėtingesnių sprendinių paieškai ar užsakovo įtikinėjimui.
Kitas dalykas, kad ir užsakovai vis dar linkę rinktis kukliausią, taigi ir pigiausią, renovacijos sprendinių paketą. O valstybė nesistengia tokios nuostatos pakeisti ir skatinti efektyvesnių sprendimų paiešką. Priešingai – iš aukštų tribūnų vis kartojama, kad ekonomiškiausias, tik užlopantis kiauras sienas daugiabučių atnaujinimas yra daugiausia, ką galima užkrauti ant silpnų daugiabučių gyventojų pečių. Ir sykiu patvirtinama, kad tų minimalių sprendinių visiškai užtenka bent keliems dešimtmečiams pratęsti senų daugiabučių gyvavimą.
Lietuviška renovacija – kad nebūtų per gerai
Modernizuoti 1958 metais statytą daugiabutį pasiryžę sostinės A. Mickevičiaus gatvės 9-ojo namo gyventojai (žurnale „Statyba ir architektūra“ apie šio projekto pradžią buvo rašoma 2014 metų vasario mėnesio numeryje) buvo visai arti apsisprendimo sutikti su vos vieną energinio efektyvumo klasės laiptelį peržengiančia renovacija – D klasės daugiabutis turėjo pasiekti C klasę. Už investicinį projektą jie sumokėjo gana didelę kainą – 3000 litų. Vis dėlto vienas šio namo gyventojų, iniciatyvinės grupės (čia nėra gyventojų bendrijos) narys Aurimas Šumskis pripažino nusivylęs investicinio projekto rengėjų darbo metodais ir rezultatu: „Nemačiau, kad kas nors būtų čia atėjęs matuoti, pasikalbėti su gyventojais ar panašiai. Projektas atrodė šabloniškai, lyg parengtas pasinaudojus tik sovietmečio brėžiniais. Manyčiau, verčiau už investicinį projektą sumokėti 5000 ar 10 tūkst. litų, bet padaryti gerai.“
Vis dėlto investicinio projekto rengėjai suteikė gyventojams galimybę rinktis. Tiesa – tos pačios energinio efektyvumo klasės rėmuose: buvo parengti du – 722 tūkst. ir 1,57 mln. litų kainuojantys – projektai. Skirtingos kainos sąlygotos medžiagų, technologijų pasirinkimo. „Brangesniame projekte buvo pasiūlyta gerų įrankių, bet trūko visumos. Sakoma, kad renovuojamas pastatas – kaip kibiras: jei jis be dugno, skylėtų sienelių niekas nepastebi. Kai dugną užtaisai, pradeda lįsti visokios smulkmenos“, – komentavo A. Vaičiulis.
Jis džiaugiasi – gyventojams svarstant, kurį iš tų dviejų sprendimų rinktis, tinkamu laiku ir vietoje atsirado NPNA, kuri kaip tik dairėsi daugiabučio, tinkamo atskleisti maksimalias renovacijos galimybes, galinčio tapti demonstraciniu projektu. Apžiūrėję pastatą NPNA specialistai iškart pareiškė – siekti minimalaus rezultato – netikęs sprendimas. Nors tikrai ne visus senuosius daugiabučius racionalu modernizuoti iki A klasės, šio Žvėryno pastato bazė, anot A. Vaičiulio, verta paties geriausio sprendimo: jis neblogai pastatytas, perspektyvi namo lokacija mieste, tinkama orientacija pagal pasaulio šalis – pagrindinis pastato fasadas atgręžtas į pietus.
Arba A klasė, arba – nieko
Konsultacinę pagalbą asociacija pasiūlė tuo atveju, jei gyventojai pasiryš siekti A klasės.
Sutarti bent jau pabandyti pakeisti planus prireikė trijų namo gyventojų susirinkimų. Nors diskusijose buvo girdėti nuogąstavimų dėl išaugsiančios modernizacijos sąmatos, abejonių dėl projekto įgyvendinimo sėkmės, apsispręsta įpareigoti namo administratorių užsakyti investicinio projekto korekciją, o galutinį sprendimą priimti įvertinus naują projektą ir sąmatą.
