ašies (ašių) apkrova ar transporto priemonės (jos junginio) leidžiama bendroji masė; mokestis už eismo ribojimą; juridinių, fizinių asmenų bei užsienio valstybių tikslinės lėšos; lėšos iš sumokėtų ar išieškotų baudų už nustatyto greičio viršijimą, užfiksuotą stacionariąja Kelių eismo taisyklių pažeidimų fiksavimo įranga, įrengta valstybinės reikšmės keliuose.
Verta atkreipti dėmesį, kad į programą pervedamo akcizo pajamų, gautų už realizuotą benziną, dyzelinius degalus ir energetinius produktus, taip pat realizuotas suskystintas dujas, skirtas automobiliams, dalis nuo 80 iki 55 proc. buvo sumažinta nuo 2009 metų. Be to, nuo tų metų kasmet Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme programai skiriamos lėšos yra mažinamos atitinkama dalimi, skirta bendroms biudžeto reikmėms finansuoti – nuo 2009 iki 2012 metų iš programai skiriamų lėšų bendroms biudžeto reikmėms paimta 1031,2 mln. litų, o 2013 metais iš programos lėšų bendroms biudžeto reikmėms numatyta paimti 15,8 proc., arba 195,8 mln. litų (2009–2013 metų bendroms valstybės reikmėms iš programai skiriamų lėšų paimta apie 21 proc. lėšų). Todėl kelių sektoriaus finansavimo nepakanka ir vietos reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektams įgyvendinti, ir esamiems bei užsibrėžtiems Kelių direkcijos uždaviniams atlikti.Žiūrint į skaičius galima matyti, kad prognozuojama, jog programa 2014 metais turėtų padidėti apie 17 proc. Bet norint, kad situacija finansuojant kelius (ir valstybinius, ir vietos) pasikeistų iš esmės, reikėtų programos lėšas naudoti tik kelių poreikiams (nemažinti jų atitinkama dalimi, skirta bendroms biudžeto reikmėms finansuoti) ir keisti teisės aktus, kad į programą būtų pervesta daugiau (per 55 proc.) akcizo pajamų. Galima palyginti: 2008 metais, kai į programą buvo pervedama 80 proc. akcizo pajamų, programoje buvo 1 813 077,7 tūkst. litų, arba daugiau kaip du kartus daugiau lėšų, negu kol kas paskirstyta 2013 metams.
Keliai be šeimininkų
Viešojoje erdvėje keliama dar viena problema – tai, kad dalis vietos kelių nepriklauso jokiai institucijai ar asmeniui ir todėl nėra tvarkomi. Pavyzdžiui, seniūnijos rūpinasi tik joms priskirtais bendrojo naudojimo keliais, miškų urėdijos tvarko tik bendrojo naudojimo kelius, o vietos keliai, einantys per privačius miškus, bei miško keliai, kuriais į savo valdas keliauja miškų savininkai, neretai nepriskirti niekam. LAKD Vietinių kelių skyriaus specialistai problemą pripažino – dėl lėšų trūkumo ne visi keliai yra teisiškai įregistruoti.
Vietos reikšmės kelių sąrašus pagal Kelių įstatymą tvirtina savivaldybių tarybos. O savininkų nustatymo matematika paprasta: vietos reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Kitaip sakant, vidaus keliai priklauso tai institucijai, fiziniam ar juridiniam asmeniui, kurio žemėje jie tiesiami.
Atkreiptinas dėmesys, kad privačių miškų savininkai per savo miškus einantiems vietos keliams tvarkyti lėšų iš KPPP tikėtis neturėtų. Nors savininkai primena, kad valstybinės miškų urėdijos nuolat gauna paramą kelių valstybiniuose miškuose priežiūrai, o privatūs asmenys taip pat moka visus mokesčius, patenkančius į KPPP programą, Kelių direkcija atmeta jų pretenzijas vadovaudamasi Vyriausybės patvirtintomis Valstybės lėšų, skirtų valstybės kapitalo investicijoms, planavimo, tikslinimo, naudojimo, apskaitos ir kontrolės taisyklėmis. Čia nurodyta, kad valstybės lėšos negali būti investuojamos į fizinių asmenų veiklą ar privačius juridinius asmenis, išskyrus atvejus, numatytus Lietuvos Respublikos įstatymuose. Be to, programa yra Biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka tvirtinama specialioji programa, o Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatyta, kad labdaros ir paramos dalyku negali būti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų piniginės lėšos.