„Tai – romantizuotas požiūris. Tikrasis piliavietės atkūrimas reglamentuotas, specialistai pilies neskuba atkurti tol, kol neįvykdyti restauravimo ir konservavimo darbai“, – apibendrino pašnekovė.
Architektė neabejoja, kad atkurtą Klaipėdos piliavietės kompleksą būtų galima pritaikyti įvairioms funkcijoms – svarbiausia, kad objektas būtų lankomas. „Uostamiesčio projekto“ parengtame projekte numatyta, kad Klaipėdos piliavietės pirmo etapo atkūrimo komplekse (atkuriamame sunykusiame pylime – kurtinoje) atsirastų muziejus, kavinė, salė, skirta edukacijai, informacijos centras. Kol kas restauruotos pilies pamatų atodangos ir trinkelėmis išgrįstas istorinės Memelburgo pilies plano kontūras. Be to, Klaipėdos istorikai teigia, kad ikonografinių duomenų Klaipėdos piliavietei atkurti pakanka, jos teritorijoje atlikta daug archeologinių tyrimų.
KPD atstovas A. Degutis nepritaria – jo nuomone, istorinės medžiagos Klaipėdos piliai atstatyti stinga. Situaciją galbūt pagerintų kruopšti Vokietijos archyvuose sukauptų duomenų analizė. „Remdamiesi archeologiniais tyrimais galime apibrėžti buvusio pastato tūrį, sienų storį, bet mes nežinome, kaip atrodė jo fasadai, stogas, – sakė A. Degutis. – Atkuriant Medininkų pilį niekas nė nesvarstė, ar istoriškai pilies donžonas galėjo būti su stogeliu. Svarbu, kokio tikslo atkurdami pilį siekiame: ar visuomenę supažindinti su konkretaus laikotarpio statiniais ir tuo metu vykusiu gyvenimu, ar pilį pritaikyti naujai funkcijai, tarkime, muziejui. Tuomet aišku, kad donžonas turėtų būti su stogu, kitaip muziejuje negalėtų būti atliekama veikla.“
Autentiškumas – nelengvai pasiekiamas
A. Degutis pabrėžė, kad atkuriant pilis svarbiausia elgtis sąžiningai: „Jei nežinome, kaip atrodė pilis, tai jau ne atkūrimas, o statyba. Bet jei turime pakankamai duomenų, kad galėtume ją autentiškai atkurti, privalu laikytis keturių autentiškumo sąlygų – formos, medžiagos, atlikimo technologijos ar būdo ir aplinkos. Kuo mažiau šių kriterijų išlaikome, tuo mažiau galime kalbėti apie autentiškumą.“
KPD specialisto įsitikinimu, jei net ir trūkstant istorinės medžiagos keliamas tikslas paveldo objektą atverti visuomenei, neišvengiama yra istorinės ir modernios architektūros dermė. „Tai, kas išlikę, privalu restauruoti, tačiau XXI amžiuje mums visiškai nereikia statyti, pavyzdžiui, neogotikos stiliaus pastatų. Ne iš vieno specialisto esu girdėjęs, kad į Trakų pilį važiuojama žiūrėti gotikinio mūro, bet ekspertai vertina tik autentišką mūrą. Tai, kas neautentiška, išprususiam žmogui nėra taip įdomu. Jei jam pameluosime, jis pasijus apgautas, ir aš nemanau, kad tai yra teisinga“, – pabrėžė A. Degutis.
Parengė Kristina BUIDOVAITĖ
