Vienajuosčiai tiltai – dažniausiai pėstiesiems
Erdvinė vienajuostė tilto konstrukcija įdomi tuo, kad yra sudaryta iš trijų ar keturių dalių. Tokios tilto konstrukcijos įrengiamos dažniausiai kelių, upių sankirtose ar virš tvenkinio. Šios sandaros tiltas 1991 metais buvo pastatytas Japonijoje. Tai „Kikko“ tiltas, kurį erdvėje sudaro trys dalys. Plieniniai laikomieji lynai tokiose erdvinėse vienajuostėse tilto konstrukcijose yra iš anksto įtempiami ir inkaruojami ne tik kraštiniuose pamatuose, bet ir vidurinio žiedo konstrukcijoje ar vidurinėje atramoje. Galima tarpusavyje sujungti daugiau konstrukcijos atšakų ir taip sukurti sudėtingas erdvines vienajuosčio tilto konstrukcijas. Amerikos inžinieriai pasiūlė sumontuoti erdvinę vienajuostę konstrukciją, kuri sujungtų Danielio Burnhamso Granto parką su krantine Čikagos mieste (JAV).
Vienajuosčiai tiltai dažniausiai skirti pėsčiųjų eismui, nes pėstieji geriau prisitaiko prie kreivos (įlenktos) konstrukcijos formos, o į dideles judančias apkrovas (pavyzdžiui, automobilių) lanksti tiltų konstrukcija reaguoja jautriai. Tam, kad laikomosiose konstrukcijose veikiančios horizontalios tempimo jėgos neviršytų ribinių reikšmių, būtinas pradinis tilto konstrukcijų įlinkis. Tokia tilto konstrukcija nėra patogi greitai judančioms transporto priemonėms. Todėl dauguma šiuolaikinių vienajuosčių kabamųjų tiltų skirti pėstiesiems ir dviratininkams.
Ieškoma galimybių pritaikyti automobilių eismui
1950 metais vokiečių inžinierius Ulrichas Finsterwalderis pristatė vienajuosčio tilto konstrukcijos idėją. Jis pasiūlė trijų tarpatramių automobilinio vienajuosčio tilto konstrukciją per Bosforo sąsiaurį (Turkija). Šio trijų tarpatramių po 400 metrų tilto ilgis turėjo būti 1200 metrų, o gelžbetonio pakloto storis – tik 0,3 metro. Kadangi projektas pasirodė tuo metu esantis pernelyg drąsus, taip ir liko, deja, neįgyvendintas.
Vienas iš nedaugelio ir iki šiol sėkmingai naudojamų automobiliams važiuoti yra trijų tarpatramių vienajuostis kabamasis tiltas per Maldonado upę Urugvajuje. Bendras šio tilto ilgis yra 150 metrų, plotis – 9,6 metro. Šis tiltas yra puikus pavyzdys, kad vienajuosčiai kabamieji tiltai gali būti veikiami ir didelių dinaminės kilmės apkrovų.
en.wikipedia.org nuotr.
Pastaruoju metu vienajuosčių tiltų deformavimuisi sumažinti ir pradinei formai stabilizuoti taikomi įvairūs naujoviški konstrukciniai sprendimai. Vienas jų – kabamųjų laikomųjų elementų, turinčių lenkiamąjį standumą, naudojimas. Kabamasis lenkiamo standumo elementas – tai toks laikomasis elementas, kuris veikiančias apkrovas perima ne tik tempimu, bet ir lenkimu. Tokie laikomieji elementai, sujungiantys tempiamo ir lenkiamo elementų ypatybes, efektyviai stabilizuoja pradinę geometrinę tilto formą. Baigtinio lenkiamojo standumo laikomieji elementai – lynai – paprastai projektuojami iš valcuotų ar virintų profiliuočių.
Iššūkis inžinieriams konstruktoriams
Šiuolaikinis vienajuostis kabamasis tiltas yra vienas efektyviausių tiltų. Deja, šiandien ne visi inžinieriai konstruktoriai yra sukaupę pakankamai žinių ir patirties tokiems tiltams projektuoti. Todėl projektuojant ne tik pėsčiųjų, bet ir kitos paskirties tiltus dažniau pasirenkama gerai žinoma standartinė (sijinė ar santvarinė) tilto konstrukcija.
Pasaulyje yra pastatyta daugiau kaip 50 įvairios sandaros vienajuosčių pėsčiųjų tiltų. Daugiausia jų suprojektuota Vokietijoje ir Čekijoje, būtent iš čia yra kilę žinomi tyrėjai ir konstruktoriai Jörgas Schlaichas bei Jiří Stráský.
Siekiant sukurti konstrukciniu požiūriu veiksmingesnes ir ekonomiškai efektyvesnes vienajuosčių kabamųjų tiltų konstrukcijas atliekami įvairūs moksliniai (teoriniai ir eksperimentiniai) tyrimai. Novatoriški vienajuosčiai tiltai tiriami ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedroje.
