lankytojų dėmesio sėkmingai varžėsi eksperimentinis daržas.
Kūrybinę „Vertės fabriko“ veiklos liniją eksploatavo grupė studentų, pasiūliusi fabriko pastatuose įrengti ypatingą institutą, kuriame nebūtų nei profesorių, nei studentų, o atvykėliai ir vietiniai dalytųsi menine, moksline patirtimi, kartu kurtų idėjas, meno kūrinius ar net gaminius, kuriuos čia pat galėtų pademonstruoti parodų erdvėje. Institutui puikiai tarnautų esami objektai: mašinų pastatas virstų dirbtuvių kompleksu su parodų sale, bokštų erdvės įkvėptų instituto dalyvius susikaupimui ir meditacijai, sandėlyje būtų įrengtos auditorijos.
Ar netikėtai atrastas potencialas nebus išbarstytas?
Drąsūs, maksimalistiniai studentų eksperimentai, nors ir paremti realybės analize, būti įgyvendinti nepretendavo – jie tiesiog įrodė Akademijos mokymo modelio efektyvumą, pademonstravo, kaip studentai išmoko kūrybiškai mąstyti ir pateikti savo mintis. Tačiau tai, kad „Vertės fabriko“ istorijoje sulig baigiamaisiais bienalės fejerverkais nebus padėtas taškas, aišku jau dabar. Nuo pernai gruodžio sutraukęs rekordinį analogiškiems renginiams lankytojų skaičių – beveik 180 tūkst. – „Vertės fabrikas“ ne tik virto architektūros mylėtojų centru, bet ir ryškiai pažymėjo iki tol visuomenei neprieinamą, nesvetingą pramoninę zoną kaip naują tašką viešųjų miesto erdvių žemėlapyje. „Vertės fabrike“ įkvepiančių kertelių ieško fotografai, dailininkai, mados menininkai, atvirose erdvėse vyksta bendruomenės šventės, autobusais vežami moksleiviai iš kitų miestų ar net šalių, vaikų dailės dirbtuvėlėse krykštauja mažieji, kavinėse rutuliojasi dialogai.
Daug didesnę, negu tikėtasi, bienalės socialinę, kultūrinę reikšmę pripažino ir Šendženo meras: likus keletui dienų iki renginio pabaigos, miesto vadovas teritorijos savininkams primygtinai rekomendavo (o tai Kinijoje suprantama kaip mandagus reikalavimas) pratęsti bienalę bent iki kovo vidurio.
autorė), „Vertės fabriko“ akademijos studentai kūrė fabriko ir Šeku indus-
trinės teritorijos ateities vizijas.
Kas bus po to – sunku prognozuoti. Tačiau „Vertės fabrikas“ jau šiandien turi ryškų vardą ir identitetą. Dėl bienalės teritorijos savininkai sulaukė tarptautinio žinomumo, pasaulinio lygio architektūros mąstytojų ir kūrėjų vizitų, tarptautinės auditorijos ir dėmesio spaudoje, tačiau gavo ir ilgalaikę viešą programą, išmokiusią visuomenę leisti laisvalaikį šioje postindustrinėje zonoje, miesto bendruomenės ir valdžios palankumą bei kelias strategines idėjas apie galimą ateities veiklą. Pasak O. Boumano, „China merchants“ neketina užbraukti šio potencialo ir rimtai svarsto apie kultūrinės programos pratęsimą ar net išplėtimą į gretimas teritorijas dar šiemet.
Rūta Leitanaitė yra architektūros kritikė, architektūros renginių (parodų, konferencijų, kūrybinių dirbtuvių, konkursų) kuratorė, radijo laidos „Reikia architekto“ („Žinių radijas“) vedėja ir Lietuvos architektų sąjungos kūrybos direktorė.
