stiklo fabrikas paverstas „Vertės fabriku“ – nauja visuomenine erdve
Kinijos pramoniniame mieste. Kavinė po cisternomis.
Akademija labiau panėšėtų į aukštųjų mokyklų organizuojamas vasaros mokyklas nei į įprastą universitetą. Su jos studentais, norinčiais pasisemti profesinių žinių ir išplėsti požiūrį į architektūrą, urbanistiką, miestų aplinką, savo patirtimi dalytųsi žymūs architektai, menininkai, mokslininkai, architektūros kritikai, sociologai ir kiti specialistai. Kiekvienas jų akademijoje užtruktų kelias dienas, kol kartu su studentais įgyvendintų (kūrybinių dirbtuvių, kelionių, renginių forma) vieną iš projekto, kurį kiekvienas studentas turėtų parengti studijų metu, fazių. Po to akademijos auklėtiniai būtų perduoti į kito mokytojo rankas.
Šios bienalės metu pirmoji akademijos karta – apie 20 atrinktų studentų (architektūros, dizaino, meno studentų ir profesionalų, daugiausia iš Kinijos bei keli iš Europos) – po 8 savaičių mokymosi turėjo pateikti „Vertės fabriko“ ateities vizijas.
Šio straipsnio autorė buvo pakviesta padėti „Vertės fabriko“ akademijos studentams kristalizuoti kol kas abstrakčias kūrybines idėjas ir padėti akademijos auklėtiniams parengti savo projektų parodą ir viešą pristatymą. Taip pat – dalyvauti viešoje bienalės programoje, skaitant paskaitą apie architektūros kuravimą.
Studentų vizijose – naujos vertės
Akademijos studentų darbų parodos atidarymas buvo suplanuotas priešpaskutinę bienalės dieną, prieš pat uždarymo ceremoniją. Mintis, kad intensyvus aštuonių savaičių studentų darbas būtų tik probėgšmais parodomas visuomenei ir jau kitą dieną nugrimztų užmarštin, visiškai nesiderino nei su kinišku efektyvų resursų naudojimą skatinančiu požiūriu, nei su bienalės, propaguojančios ilgalaikį efektą, koncepcija. Taigi buvo priimtas iššūkis – per tris dienas parengti ir išspausdinti nedidelį katalogą, kurį vėliau studentai galėtų naudoti įrodydami savo gabumus būsimiems darbdaviams, o bienalės organizatoriai – kaip akademijos pirmosios kartos darbo rezultatų santrauką.
Kinišką efektyvumą pademonstravo ne tik studentai, bet ir spaustuvė, žaibiškai – per 15 valandų! – ir kokybiškai išspausdinusi penkiasdešimt katalogų bei parodos plakatus.
Kitą dieną į parodos atidarymą atvykusių lankytojų bei ekspertų (bienalės ekspozicijų kuratoriaus, Kinijos architektų, investuotojų atstovų) laukė ekspozicijos erdvė su knygos turinį atitinkančiais plakatais išklijuotomis sienomis, krūvele knygų ir pasitempę studentai, pasirengę savo idėjas pristatyti tiesiogiai.
Vizijų būta ir nuspėjamų, ir netikėtų, tačiau visas jas vienijo tai, kad studentai įkvėpimo ieškojo stiklo fabriko, Šeku zonos, Šendženo miesto ir pačios Kinijos istorijoje, tarp politinių, ekonominių, socialinių ypatumų. Visi kaip vienas projektai teigė fabriko pastatus turint ypatingą vertę, pagrindžiančią būtinybę juos išsaugoti ir pritaikyti naujai funkcijai. Tai galėtų būti muziejus, kuriame būtų demonstruojama Šeku industrinės zonos ir stiklo fabriko istorija, stiklo produktų gamybos procesai, pristatomi ateities projektai, susiję su būsimomis statybomis Šeku rajone. Arba – pramogų centras, kuriame būtų galima šokinėti guma nuo kamino, žaisti karines operacijas įspūdingose erdvėse, surengti šeimos iškylą, dalyvauti greitajame pasimatyme ar ramiai paskaityti bibliotekoje.
Kadangi Šendženas yra ne tik prekybos, bet ir imigracijos vartai, stiklo fabriko teritorija galėtų tapti atvykėlių miestu. Studentai visą tuščią tarp fabriko pastatų esančią erdvę pasiūlė užpildyti triaukšte struktūra. Jos viršutiniame aukšte būtų įkurti laikinieji būstai atvykėliams. Viduriniame aukšte vyktų edukacinė adaptacijos Kinijoje programa – nuo mandarinų kalbos, Kinijos virtuvės, elgesio kodekso, vairavimo kursų iki darbo pasiūlos centro. Apatinį aukštą užimtų visuomeninės patalpos, skirtos ir patiems Šendženo miestiečiams – parodų, kino salės, auditorijos, restoranai, kavinės.
