• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

„Nuhakinta“ miesto erdvė: eksperimentai su viešaisiais miesto baldais

2020 gruodžio 21 d.
2 umschichten Benny Golm DSC 8867
UMSCHICHTEN biuro kuruoto projekto metu autobusų stotelės įgijo skirtingus charakterius. Čia – „Next Stop Pony-Hof“. Benny Golm nuotr.

Autobusų stotelės, miesto tualetai, suolai, šiukšliadėžės, informacinės lentos – kokią įtaką šie, regis, ne itin į akis krentantys daiktai daro viešosioms erdvėms? Ar jie gali keisti miesto bendruomenių gyvenimus?

Praeitą savaitę vyko ketvirtoji ir paskutinė Architektūros kokybės vystymo asociacijos rengto ciklo „Utopija ir eksperimentas architektūroje“ paskaita. Architektas, urbanistas, miesto tyrėjas ir tarpdisciplininio meno kūrėjas Miodragas Kučas pristatė eksperimentus, darytus kartu su „Hacking Urban Furniture“ komanda. Paskaitos „Eksperimentai su viešaisiais miesto baldais“ metu lektorius pasidalino trejų metų patirtimi ir atradimais.

M. Kučas nesistengė kalbėti apie miesto baldų dizainą bei estetinę jų pusę, o koncentravosi į vertybinius dalykus: politinius ir socialinius, prasmės klausimus. Kai kurie architektūriniai procesai yra sudėtingi, tad tokie klausimai prieinami ne visiems, tačiau būtent mažoji architektūra yra tai, kas susiję su visų miestiečių gyvenimu ir apie ką kiekvienas gali turėti nuomonę. Projektas „Hacking Urban Furniture“, M. Kučas su kolegomis įgyvendino trejus metus, tyrinėjo miestų bendruomenes, įtraukiant sociologus, menininkus, miestų savivaldybes.

Kaip paaiškinti šios iniciatyvos pavadinimą, ką šiuo atveju reiškia „Hacking“? Lektoriaus teigimu, šiuo žodžiu norima pabrėžti eksperimentavimą. Kartais tai tiesiog tam tikrų miesto poreikių patenkinimas, o kartais tai yra žymiai labiau kompleksiški klausimai, įtraukiantys daugybę veikėjų. Ar menininkai, aktyvistai, dizaineriai gali sukurti naują miesto baldų konceptą, kuris formuotų kitokius santykius su verslu ir praplėstų egzistuojantį verslo modelį? Ar viešo ir privataus sektorių bendradarbiavimas gali tapti bendruomenių bendradarbiavimo būdu? Kokie teigiami socialiniai pokyčiai dėl to atsirastų? Kaip gatvės baldai gali būti pritaikyti prie konkrečios lokacijos ir estetine, ir funkcine prasme, bet ir nesumažinti jų pelningumo? Kaip žmogus veikia urbanistinių struktūrų suformuotose erdvėse?

csm 180302 HUF Posters FInal
Trejus metus trukusio projekto „Hacking Urban Furniture“ rėmuose buvo sugeneruota ne viena idėja ir išbandyta mieste. Projekto 2018 m. parodos plakatas.

Iš pradžių jis apžvelgė viešųjų miesto baldų istoriją, o vėliau nuo teorinės, analitinės dalies perėjo prie pavyzdžių, t. y. kaip gimė sumanymai, kaip buvo kuriami ir įgyvendinami konkretūs dalykai: įvairios akcijos, prototipai. Pasak M. Kučo, mažoji architektūra bei lauko reklama jau daugiau nei 30 metų daro didelę įtaką viešajai didžiųjų miestų erdvei. Būtų galima sakyti, kad viešo ir privataus sektorių bendradarbiavimas (PPP) gimė būtent dėl miesto baldų ir tai įvyko Prancūzijoje, kuomet autobusų stotelės tapo reklamos vieta. Tad stotelės – ne tik objektas, kuris apsaugo nuo lietaus, kol laukiame autobuso, bet ir ginčytina vieta, kurioje susiduria viešas ir privatus interesai.

Šiandien stotelių, kurias valdo stambios tarptautinės kompanijos tokios kaip „JCDecaux“, dizainui daugiau įtakos turi žmogaus kognityvinius sugebėjimus tyrinėjantys mokslininkai, o ne dizaineriai ar architektai, dominuoja dėmesio ekonomika. Klausiama, kaip parduoti, kokiame kontekste reklamuoti, o ne kaip padaryti teigiamos įtakos bendruomenėms? M. Kučas pasidalino Berlyne esančia iniciatyva, kovojančia prieš reklamą viešosiose erdvėse, prieš didžiulius plakatus ant pastatų sienų. Tęsdamas autobusų stotelių temą, jis pasidžiaugė urbanistinio dizaino studijos „UMSCHICHTEN“ (Štutgartas) kuruotu projektu, kuriuo buvo siekiama diversifikuoti autobusų stoteles.

Norėta, kad jos skirtųsi priklausomai nuo vietos, kad kiekviena stotelė būtų it savotiško teatro scena. Šitaip priklausomai nuo vietos gyventojų pomėgių viena iš stotelių buvo pertvarkyta dviračių tematika, kita – augalijos,  dar kita – ūkine: stotelėje kelias valandas autobusų keleivius stebino pora arklių.

Kaip ir viešojo transporto stotelės, viešieji tualetai įdomūs dėl skirtingų interesų susidūrimo – ekonominis Berlyno viešųjų tualetų modelis buvo toks, kad juos valdė privati kompanija, kuri naudojo tualetų išorines sienas reklamai. Niekas nežinojo, kiek įmonė iš to uždirba, kol Berlyne nepasikeitė valdžia ir nebuvo paklausta, kodėl iš reklamų pelnosi privati kompanija, o ne miestas? Dėl specifinių žinių ir išteklių privati kompanija gali valdyti tualetus, bet ne reklamą. Šitaip iškilo didžiulė diskusija. Žmonės su negalia, turistai buvo privačios kompanijos pusėje, nes norėjo, kad mieste išliktų galimybė pasinaudoti tualetu. Galiausiai kontraktas buvo perskirtas: privati kompanija toliau valdė tualetus, tačiau reklama tapo miesto atsakomybe. Šitaip miestas gali užsidirbti ir šiek tiek valdyti reklamos turinį, pavyzdžiui, plačiau dalintis ne pelno siekiančių organizacijų medžiaga. „Hacking Urban Furniture“ žengė dar toliau – jie paklausė: kaip praplėsti tokio viešojo tualeto funkcijas? Kokia prasmė, funkcija būtų svarbiausia? Radijo stotis? Restoranas? Reklama? Turizmo biuras? Nutarta, kad teisingiausia būtų sprendinius lokalizuoti. Pavyzdžiui, kai kuriose Berlyno vietose, kur yra be galo daug benamių, virš tualeto galėtų atsirasti vieta pernakvoti. Tad dizainas galėtų būti orientuotas į konkrečių lokalių problemų sprendimą. Šiuo metu „Hacking Urban Furniture“ dirba su tualeto funkcijų praplėtimo prototipais, jie bus išbandomi 5 skirtingose Berlyno vietose.

3 Cafe City Toilette KKK L
Viena iš papildomų funkcijų, kurias galėtų įgyti viešieji tualetai.

Dar vienas „Hacking Urban Furniture“ komandos keltas klausimas –  viešojoje erdvėje patiriamą diskriminaciją. Pavyzdžiu tapo nedidelis skverelis Berlyne, Bremer gatvėje, bei juo besinaudojančių žmonių ginčai. Kadangi anksčiau ten būriuodavosi narkomanai, vietos bendruomenė nusprendė, kad jie negali naudotis viešąja erdve ir nutarė jų atsikratyti tiesiog išmontuodami suoliukų sėdimąsias vietas; būta pykčių ir dėl šunis vedžiojančių žmonių. Todėl „Hacking Urban Furniture“ pamatė, kad čia neužtenka paprastos dizaino intervencijos, reikia bendrauti su vietiniais, su bendruomene, su valdžia, su šalia esančia mokykla. Buvo bandoma suprasti visas skirtingas skverelyje veikiančias grupes. Kelti klausimai: kuo viešojoje erdvėje rūpinamasi? Ar tai tik šiukšlių išnešimu? Kodėl želdynais besirūpinanti kompanija čia nepjauna žolės? Kokios šioje erdvėje yra infrastruktūros, ekonominės, kartų konfliktų problemos? Didžiulis lūžis įvyko tada, kai vietos korėjiečių bendruomenė nutarė tame skverelyje pastatyti skulptūrą per Antrąjį pasaulinį karą seksualiai išnaudotoms Korėjos moterimis.

4 trostfrau moabit huf ecke
Protestas prieš skulptūros (iniciatoriai – Korea Verband) išnaudotoms korėjiečių moterims nukėlimą.Ši skulptūra – jau ne projekto dalis, bet jos idėja buvo jo inspiruota, iškilo toje pačioje vietoje. Miodrago Kučo nuotr. 

Tai sukėlė labai didelį tarptautinį skandalą, nes Korėjos ir Japonijos valdžia buvo nepatenkinta tokios skulptūros atsiradimu, į šį skverelį atvažiavo tokios naujienų agentūros kaip CNN, svarbiausi Korėjos televizijos kanalai. Šitaip visai pamiršta Berlyno vieta neplanuotai tapo labai svarbi ir matoma. Visa tai mobilizavo vietinę bendruomenę. Ne tik vietos korėjiečių bendruomenė, bet ir kiti gyventojai kovojo prieš skulptūros nukėlimą. Greta kilo ir su miesto viešųjų erdvių formavimu susiję klausimai: kas Vokietijoje išduoda leidimus konkretiems objektams atsirasti? Koks turi būti sprendimų priėmimo kelias?

Bendruomenės atsakomybės, nuosavybės prisiėmimas yra viena iš miesto baldų sėkmingumo prielaidų. Norėdamas iliustruoti šį teiginį, Miodragas Kučas pasidalino Benoît Maubrey iš Kanados kūriniu „Speakers‘ Arena“. Jo idėja buvo surinkti nenaudojamas garso kolonėles ir iš jų padaryti viešą baldą – muzikos sceną-„kolonėlę“, kad bet kas galėtų lengvai prisijungti ir groti.

5 Arena situation12
Benoît Maubrey projektas „Speakers‘ Arena“. Benoit Maubrey nuotr.

 Techniškai ši idėja nebuvo sudėtinga, gendančias kolonėles būtų galima lengvai pakeisti naujomis, tačiau socialinė pusė kėlė daug klausimų. Kam leidžiama groti? Kas visa tai valys? Kaip dėl vandalizmo pavojaus? O kaip dėl gaisro pavojaus? Nors būta daug skepticizmo, tačiau daug vietinių grupių susidomėjo ir prisijungė prie projekto. Bendruomenė prisiėmė atsakomybę už šios scenos priežiūrą, suprato, kad šis objektas priklauso jiems, todėl jautėsi už jį atsakingi. Tad tai ne tik muzikos arena, bet ir vieta burtis, bendradarbiauti.

Lektorius pasidalino ir kitu atsakomybės prisiėmimo pavyzdžiu, esančiu visai netoli „Hacking Urban Furniture“ studijos Berlyne. Tai nedidelis, it akordeonas išsilankstantis paviljonas, sukurtas drauge su vietos paaugliais. M. Kučas su komanda pastebėjo, kad šalia studijos besibūriuojantys paaugliai nori turėti savo erdvę, kur jaustųsi laisvi, niekas nepradėtų moralizuoti, jei jie imtų rūkyti. Jaunimo centras, koks buvo įsivaizduojamas anksčiau, šiandieniniame pasaulyje jau nebeveikia. Turėdami tokią laisvą erdvę, paaugliai išmoksta prisiimti atsakomybę, konfliktai išsprendžiami tarpusavyje, vyresni turėjo išmokti gerbti jaunesnius ir atvirkščiai. Paaugliai palengva supranta, kad negali pernelyg triukšmauti, nes turi gerbti šalimais gyvenančius žmones.

6 VIP Box meets FBB credits ZK U
Kartu su paaugliais pastatytas išsilankstantis paviljonas VIP Box (Adam Page & Eva Hertzsch bei Karame e.V projektas). ZK/U nuotr.

Tai – tik keli M. Kučo pateikti eksperimentavimo su miesto baldais ir bendruomene pavyzdžiai. Visi šie projektai egzistuoja kaip realūs prototipai ir stovi „Hacking Urban Furniture“ komandos studijoje Berlyne, kaip jau minėta, apie šį projektą buvo išleista ir knyga. Tačiau to nereikia matyti kaip pabaigos – pasak Miodrago Kučo, paroda yra laboratorija, kurioje tęsiasi jau pradėti ir randasi nauji eksperimentai.

Straipsnis parengtas remiantis architekto, urbanisto, miesto tyrėjo ir tarpdisciplininio meno kūrėjo Miodrago Kučo paskaita „Eksperimentai su viešaisiais miesto baldais“, skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su žurnalu “Statyba ir architektūra” | sa.lt, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai,  surengtame keturių dalių nuotolinių paskaitų cikle „Utopija ir eksperimentas architektūroje“.

Visą paskaitą galima peržiūrėti čia:

Komentarai

statyba ir architektura
archicad