Stogas daro ypač didelę įtaką energiniam pastato efektyvumui. Termoizoliaciniai stogo sprendimai nuolat tobulinami siekiant žiemą išvengti šilumos nuostolių, o vasarą – apsisaugoti nuo perkaitimo. Prieš keletą metų atrodę pažangūs sprendimai šiandien gali būti keičiami tobulesniais pasitelkiant gerąją kitų šalių patirtį.

Apskaičiuojama keliais etapais
Tinkamai apšiltinto stogo šilumos perdavimo koeficientas (U vertė) atitinka statybos techniniuose reglamentuose nurodytus reikalavimus. Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos laboratorijos vedėjas Raimondas Bliūdžius teigė, kad nedidelės paklaidos, vertinant reglamentuose nurodytas normines šilumos perdavimo koeficiento vertes, yra leidžiamos, tačiau dėl to padidėję arba sumažėję šilumos nuostoliai, patiriami per stogo konstrukciją, turi būti išlyginami padidinant arba sumažinant šiluminius kitų atitvarų rodiklius.
Stogų šiltinimo reikalavimai pateikiami statybos techniniuose reglamentuose STR 2.05.01:2013 „Pastatų energinis projektavimas“ ir STR 2.01.09:2012 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“.
Reikiamas stogo termoizoliacinio sluoksnio storis apskaičiuojamas keliais etapais: iš norminės šilumos perdavimo koeficiento vertės apskaičiuojama norminė šiluminė konstrukcijos varža (R = 1/U), o iš šios varžos atimama apskaičiuota kitų sluoksnių – perdangos, išlyginamojo, nuolydį formuojančio – šiluminė varža ir taip gaunama reikiama šiluminė termoizoliacinio sluoksnio varža.
Šią varžą padauginus iš termoizoliacinio sluoksnio medžiagos šilumos laidumo koeficiento, gaunamas reikiamas termoizoliacinio sluoksnio storis (δ = Rs•λ). Dažniausiai gaunamas storis neatitinka rinkoje esančių gaminių storio, todėl priimamas artimiausias galimas storis, o didesnė arba mažesnė šilumos izoliacija koreguojama priimant šiluminius kitų atitvarų rodiklius.
Šilumos laidumo koeficientas λ – tai fizinė medžiagos ypatybė, nustatoma prietaisais laboratorijose. Tokia pat vertė, arba nedaug pakitusi, išlieka ir izoliaciją sumontavus stogo konstrukcijoje. Montuojant plokščiuosius sutapdintuosius stogus dažnai naudojami termoizoliacinį sluoksnį kertantys tvirtinimo elementai, didinantys šiluminį sluoksnio laidumą. Šių elementų įtaka irgi turi būti įvertinama skaičiavimais.
„Teoriškai galima teigti, kad tinkamai apšiltintas stogas bus tuomet, kai bus įrengtas apskaičiuoto storio termoizoliacinis sluoksnis. Neįrengus pakankamo storio termoizoliacinio sluoksnio, per stogo konstrukciją patiriami šilumos nuostoliai bus didesni už norminius. Tai priklauso nuo termoizoliacinės medžiagos ypatybių, termoizoliacinių gaminių įrengimo būdo ir visos stogo konstrukcijos ypatybių“, – sakė R. Bliūdžius.
Šiuo metu termoizoliaciniams stogo sluoksniams įrengti naudojamos įvairios termoizoliacinės medžiagos, kurių λ vertės yra apytiksliai nuo 0,022 iki 0,042 W/m•K. Akivaizdu, kad tinkamai apšiltinto stogo termoizoliacinio sluoksnio storis gali skirtis iki 2 kartų.

Svarbu užtikrinti sandarumą
Anot mokslininko, tinkamai įrengti plokščiąjį sutapdintąjį stogą yra paprasčiau, kai ant sandarios gelžbetonio perdangos klojama izoliacinė garų plėvelė ir montuojamos standžios termoizoliacinės plokštės. Termoizoliaciniai gaminiai uždengiami prilydoma (priklijuojama) arba mechaniškai tvirtinama hidroizoliacine danga.