Tačiau R. Kuodis teigia, kad įteisinti šią metodiką Lietuvos politikams labai neparanku, nes tuomet reikės galvoti apie naudą, žiūrėti toli į priekį, o suklastota KNA paliktų daug įkalčių.LVDK direktoriaus pavaduotojo V. Levickio teigimu, vienas galimų problemos sprendimo būdų – suteikti savivaldai didesnį finansinį savarankiškumą. „Savivalda turėtų būti savo ūkio savininkė, o šiandien taip nėra. Žemė, kuri yra savivaldybės dispozicijoje, jai nepriklauso, ir prie bet kokių projektų, kurie ten plėtojami, savivalda gali prisidėti minimaliai“, – aiškino pašnekovas.
Taip pat, pripažino V. Levickis, viešajame sektoriuje akivaizdžiai trūksta specialistų, kurie galėtų generuoti tokias idėjas, kad įgyvendinami projektai ne tik patenkintų bendruomenės poreikius, bet ir atsipirktų. Tad šiuo atveju gelbėtų glaudesnis verslo ir viešojo sektorių bendradarbiavimas.
Išeitis – mažiau paramos
AM atstovo I. Kiškio teigimu, atsakingesnį požiūrį į europinius pinigus pirmiausia skatintų mažesnė paramos proporcija, nes kuo didesnė nuosavų lėšų dalis, tuo sprendimai priimami atsakingiau.
„Itin svarbu įgyvendinti ir sąnaudų susigrąžinimo principą, tai yra įmonės ilgainiui turi gebėti išgyventi iš savo teikiamų paslaugų kainos, o tarifas turi būti toks, kad padengtų sąnaudas. Kitas dalykas – sumažinti išlaidas iki absoliutaus minimumo, atsisakyti perteklinių darbo vietų, barų. Naujai prasidėjusiam laikotarpiui esame numatę tam tikrą kiekį lėšų įmonių valdymo funkcijoms gerinti, – aiškino pašnekovas. – Jau dabar įstatymai to reikalauja, ir mes planuojame griežtai tai taikyti – nuo 2016 metų paramos negalės gauti įmonės, kurios neturi licencijų. Faktiškai tos bendrovės, kurios yra nuostolingos, nežino, kaip išbristi iš finansinių problemų, negalės gauti paramos, taigi turės ieškoti būdų prisijungti prie stipresnių įmonių.“
LVPA vadovė D. Vilytė tikisi, kad prasidėjusį 2014–2020 metų finansavimo etapą didesnė atsakomybė kris ant ministerijų pečių. „Naujojoje perspektyvoje joms pavesta funkcija analizuoti projektų, ypač planinių, investicijas. Tad visų viešųjų objektų grąža ir teikiama nauda turės būti realiai apskaičiuotos. Tačiau bus matyti, kaip tai veiks, kiek bus stipri ta analizė, ar neprasidės politiniai žaidimai“, – svarstė specialistė.
KOMENTARAS
Loreta MASKALIOVIENĖ
Finansų ministerijos ES struktūrinės paramos valdymo departamento direktorė
Didelė dalis ankstesnių – 2004–2006 ir 2007–2013 metų – laikotarpių Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų buvo nukreipta į infrastruktūrą, tačiau tai suprantama – šalyje trūko pinigų baziniams infrastruktūros objektams sutvarkyti: keliams, viešosioms erdvėms, šilumos tinklams, aplinkosaugos ir panašiems objektams. Tačiau nemaža dalis jų buvo projektuojami dar Lietuvos ekonominio pakilimo ir spartaus augimo laikotarpiu, ilguoju periodu neįvertinus išsamiai kuriamos infrastruktūros įveiklinimo, išlaikymo, šalies demografinės padėties pokyčių, ekonominės krizės padarinių ir pan.
Suprantama, ES investicijų tikslas nėra pati infrastruktūra ar jos sukūrimas, tai tik priemonė, kuria siekiama gerinti teikiamų viešųjų paslaugų ar vykdomos veiklos kokybę, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos priežiūros paslaugų ir pan.
