Blog

(Ne)pažintas sostinės Antakalnis

Antakalnis
Sostinės Antakalnis nuo pat pradžių buvo neeilinis, elitinis, žalias.

„Vilnius turi kažką traukiančio ir ši trauka daro jį ypatingą“, – neabejoja urbanistas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prof. emeritas Jurgis Vanagas, neseniai išleidęs jau antrąją sostinės Antakalniui dedikuotą knygą „Antakalnis. Kilmė, raida, žmonės“.

Atradimai Antakalnyje

„Į sostinės Antakalnį atsikrausčiau 1970-ųjų pabaigoje. Kadangi užaugau darbininkiškame Kauno priemiestyje, Šančiuose, atsikėlęs gyventi į Vilnių pastebėjau labai didelį kontrastą. Siauros, dulkinos gatvelės, darbininkų visuomenė, maišyta kalba – iki tol tai buvo mano kasdienybė. O Antakalnis iš karto pakerėjo savo žaluma, didele erdve, ir gyventojai visai kito sukirpimo. Tuomet ten buvo įsikūręs slidininkų rojus Sapieginė, su sūnumi išnaršėme karinius bunkerius, apgriautus rūmus – labai greitai pamilau šį rajoną“, – pasakojo prof. J. Vanagas.

Rašydamas habilitacinę disertaciją, VGTU mokslininkas pasirinko temą apie gyvenamosios aplinkos įtaką žmonių gyvensenai, papročiams, asocialiems įvykiams. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Antakalnis išsiskyrė ne tik puikia gyvenamąja aplinka, bet ir nedideliu skaičiumi socialinių negerovių.

„Šis rajonas nuo pat pradžių buvo neeilinis, elitinis, žalias. Man, kaip miesto planuotojui, labai rūpėjo jo susiklostymas, nepažintos vietos, tad pirmojoje knygoje „Primirštas Antakalnis“ iškėliau mažiau žinomus objektus: pirmąjį transportą komkę, lenkų tvirtovės įtvirtinimus Šilo gatvėje, Antakalnio pabaigoje buvusį hipodromą, veikusį net tarpukariu, o vėliau naudojamą kaip aerodromą, šalia Kairėnų buvusį didelį kultūros centrą. Vėliau, gaudamas vis daugiau informacijos, supratau, kad, užuot Antakalnį pakapsčius su grėbliuku, reikia pereiti per jį su plūgu, kitaip tariant, į viską pažvelgti giliau. Per savo prizmę pažiūrėjau į jo atsiradimą, struktūrą, raidą“, – komentavo J. Vanagas.

Antakalnio istorija labai įdomi. Pavyzdžiui, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vienuolyno sienoje, remontuojant rūsį, rasta gyva įmūryta moteris. Viduramžiais buvo žiaurus įstatymas: norint, kad pastatas ilgai stovėtų, buvo įprasta sienoje įmūryti gyvą moterį.

Jurgis Vanagas, „Antakalnis: kilmė, raida, žmonės“, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018 m., 180 p.

Jurgis Vanagas, „Antakalnis: kilmė, raida, žmonės“, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018 m., 180 p.

Išskirtinumas – gamta ir istorija

Vilnius, anot profesoriaus, labai netipinis miestas, visuomet buvęs traukos tašku: čia stūksojo senovės lietuvių šventvietės, Sapiegų parke buvo Šv. Mildos šventgirė – visa tai rodo, kad ši teritorija yra išskirtinė. Gal dėl to čia sėkmingai sugyveno įvairios tautos, skirtingų tikėjimų žmonės. Sostinės Didžiosios ir Pilies gatvių kairėje buvo rusiškoji dalis, stovėjo cerkvės, į dešinę, Vokiečių gatvėje, gyveno kitataučiai, išpažinę katalikybę.

Vilniuje kryžiavosi kultūros – jis buvo it savotiškas tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Juk neatsitiktinai ir Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia Europos valstybė. Sostinėje visuomet gyveno daug įžymybių, jį lankydavo gausybė garsių žmonių. Nors būtų palankiau, kad sostinė sykiu būtų uostas, Vilnius ja tapo apgalvotai – pagal Baltijos jūrą aktyviai judėjo viską siaubiantys kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Šiuo atžvilgiu Vilnius yra ekscentriškas. Visi, kas atvažiuoja į Vilnių, kas jame praleidžia šiek tiek laiko, teigia, kad šis miestas turi kažką nenusakomo, traukiančio. Ši mistinė trauka Vilnių ir padaro išskirtiniu miestu.

Užsienio specialistai, atvažiavę į Vilnių, pirmiausia būna sužavėti didelės žalumos. Šis miestas pagal savo užimamą plotą prilygsta Paryžiui, tik šiame gyvena 5 milijonai žmonių. Turbūt nėra pasaulyje kito miesto, kuris būtų toks žalias. Vilniaus žaluma nuo Nemenčinės miškų driekiasi į pietus iki pat Gedimino pilies.

Atvykėlius taip pat žavi mūsų architektūra. Vilniaus barokas nėra itališkas, jis turi savo atspalvį. Traukia mūsų Senamiestis, kuris yra didžiausias Pabaltijyje.

„Antakalnis. Kilmė, raida, žmonės“ – antroji J. Vanago knyga, dedikuota šiam Vilniaus gyvenamajam rajonui.

„Antakalnis. Kilmė, raida, žmonės“ – antroji J. Vanago knyga, dedikuota šiam Vilniaus gyvenamajam rajonui.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 6.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.