Didmiesčių prieigose ar transporto arterijose vairuotojų akį traukia reklamos lauko ekranai, ant patraukliose miesto vietose stovinčių daugiabučių namų ar kitų pastatų fasadų neretai akis drasko didelių matmenų reklamos stendai bei iškabos. Pasirodo, sprendimus, kaip nepasiklysti reklamos džiunglėse nuo 2013-ųjų diktuoja Ūkio ministerijos parengtose taisyklės, galiojančios tiek didmiesčiams, tiek nedideliems miesteliams.
Taisyklės vienodos – problemos skirtingos
Mindaugas Petrulis.
Kad reklamos skydai ar stovai kankina miestovaizdį ir kelia vizualinį triukšmą architektai skundėsi nesyk. Klaipėdos savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas, miesto vyr. dailininkas Mindaugas Petrulis antrina – išorinė reklama gali vizualiai pažeisti pastatą, jei ji nederanti, ar kelti pavojų pastato architektūros charakteristikoms.
M. Petrulis aiškino nesuprantantis, kodėl išorinės reklamos įrengimą reglamentuojančias taisykles patikėta parengti Ūkio, bet ne Aplinkos ministerijai. Teisės akte pašnekovas teigė pasigendantis išorinės reklamos objektų klasifikacijos. Taisyklėse teminimi iškaba, reklaminis įrenginys ir trumpalaikė išorinė reklama. Išorinės reklamos kriterijai ir charakteristikos užsakovams padėtų įsivertinti savo norus, o dizaineriams prisiimti atsakomybę. M. Petrulis teigė savo praktikoje susidūręs su atvejais, kuomet kelių kvadratinių metrų biure įsikūrusios įmonės reklaminis stendas siekė keliasdešimt kv. metrų. „Užsakovai pamiršta, jog ne nuo stendo dydžio, o nuo išmintingo projekto, patikėto parengti kvalifikuotiems specialistams, priklauso jų reklamos sėkmė“, – atkreipė dėmesį uostamiesčio savivaldybės atstovas.
Iki patvirtinant išorinės reklamos įrengimo taisykles, Klaipėdos miesto savivaldybė vadovavosi savomis taisyklėmis: čia, atsižvelgiant į uostamiesčio specifiką, buvo suklasifikuotos galimos išorinės reklamos priemonės, nurodyta, kokios, kokio dydžio, kur ir kiek vizualiosios reklamos priemonių gali būti naudojama.
Kol kas M. Petrulį labiausiai neramina uostamiestyje prie pagrindinių gatvių ar stovėjimo aikštelėse vietas užimantys automobiliai, paversti reklamos stovais. Remiantis galiojančiomis taisyklėmis, tokios reklamos neįmanoma legalizuoti, nors Klaipėdos savivaldybė buvo leidusi reklaminiais šūkiais ar iškabomis apkabinėtiems automobiliams, susimokėjus rinkliavą, riedėti gatvėmis, tiesa, netrukdant viešajam transportui.
Dar vienas abejotinas taisyklėse įtvirtintas nuostatas, jog daugiabučių namų gyventojai privalo duoti sutikimą įprastai pirmuose aukštuose įsikūrusioms įmonėms įsirengti iškabą. Prieš pirmąsys įrengiant patalpas nuomininkai privalo gauti gyventojų sutikimą. Pasikeitus patalpų nuomininkui, naujakuriui darsyk tenka belstis į kiekvieno gyventojo duris. Tokį reikalavimą pašnekovas laiko pertekliniu.
Išorinės reklamos įrengimo taisykles Klaipėdos savivaldybės atstovas vadino procedūriniu dokumentu, kuriame jokio dėmesio neskiriama vizualiniam įvaizdžiui. Abejotinu sprendimu jis laiko taisyklių suvienodinimą didmiesčiuose bei periferijoje. Mažesniuose miesteliuose neretai reklamos stendai perrėkia vienas kitą, gyventojai priversti stebėti nederančių reklamų kakofoniją. Didmiesčius gelbėja parengti specialieji planai. Pavyzdžiui, Klaipėda turi vizualinės informacijos ir išorinės reklamos specialųjį planą, kuriame yra nustatyti išorinės reklamos – iškabų, reklaminių įrenginių, stendų ant daugiabučių namų – įrengimo principai. Specialiajame plane įrašyta ir tai, kiek reklama gali uždengti vitrinas, kuriose vietose reklama gali būti įrengta ant daugiabučių fasado ar stogo.
„Reklamos stendus, kurie sumontuoti žemėje, reglamentuotja Statybos įstatymas. O kaip elgtis su tais, kurių nereglamentuoja? Statybos įstatyme ar statybų techniniame reglamente nėra nurodyta, kaip turėtų būti įrengiamas reklaminis įrenginys, kas atsakys, jei jis suprojektuotas ant inžinerinių tinklų, riboja patekimą į sklypą ir pan.?“ – svarstė Klaipėdos miesto savivaldybės atstovas.
M. Petrulis viliasi, jog architektai projektuojantys naujus pastatus vis dažniau pateiks ir išorinės reklamos įrengimo charakteristikas, galimas vietas, medžiagas ir formas, kad nebūtų vadovaujamasi tik užsakovų norais ir išmone. „Visuomet sakau, jog kiekvienas turi atlikti savo darbą. Blogiausia, kuomet verslininkai, neturintys nieko bendra su estetika arba architektūra, pradeda projektuoti reklamos stendus, o dizaineris paklūsta užsakovo reikalavimams“, – apgailestavo pašnekovas.
Ribojamos galimybės savivalei
Kastytis Bieliauskas.
Architektų biuro B ARCHITECTS architektas Kastytis Bieliauskas pabrėžė, jog miestas, kaip organiškas darinys, nuolatos kinta. Atsižvelgami į visuomenės poreikius, urbanistinę plėtrą, naujas transporto arterijas, gatvių tinklą, savosios vietos ieško ir vizualinė reklama.
„Reklaminiai stendai, ekranai neretai tampa kai kurių gatvių išklotinės ar perspektyvos neatsiejama dalimi. Kaip profesionalui, man akis kliūva už kai kurių pastatus dengiančių reklamos iškabų, per didelių ar ne vietoje pastatytų reklaminių stendų. Neretai pasigendu savivaldybių administracijos iniciatyvos apibrėžiant bendrą miesto estetinę kryptį šiuo klausimu. Džiugu, žinoma, jog per pastaruosius penkerius metus jaučiamas teigiamas postūmis išorės reklamos sklaidoje, atsirado daugiau saugiklių, tad judama teisinga linkme. Tačiau kad ir kaip būtų išorinė reklama daro didelę įtaką miestovaizdžiui ir retu atveju įtaka yra teigiama“, – komentavo architektas.
Didmiesčiai įprastai skirstomi į zonas, kuriose dėl architektūros, gatvių perspektyvos, istorinės vertės, galioja skirtingi reklamos reikalavimai. Kas leidžiama gyvenamiesiems, pramonės rajonams, nepriimtina centrinei ar senamiesčio daliai. Taigi, išorės reklamos sprendiniai privalo skirtis. Kuo arčiau centrinės dalies, tuo daugiau pastebima mažosios architektūros elementų, kurie naudojami kaip reklamos stendai. O štai laisvo planavimo rajonuose, ypatingai pramonės teritorijose, kuriose dažnai pastatai praradę estetinę vertę, tinkami reklamos stendai bent iš dalies gali kosmetiškai slėpti prastą vaizdą.
Paprastai, projektuodami naują visuomeninės, pramonės, prekybos paskirties pastatą architektai suformuluoja konkrečią išorės reklamos koncepciją, numato stendų dydžius, spalvinius, apšvietimo sprendimus, parenka šriftus, apibrėžia konkrečias vietas reklamai. Jei reklamos kabinamos fasade, tuomet būtina atsižvelgti į patalpų suplanavimą, kad nebūtų trukdomas natūralus apšvietimas.
Abejonių kelia estetinė vertė
Nesibaigiančias priešpriešas kelia reklaminiai stendai ar ekranai, „gulantys“ ant anksčiau suprojektuotų, daugiau ar mažiau architektų išpuoselėtų pastatų. „Pirmiausia, dar trūksta supratimo, kad ryškiau nėra visuomet geriau. Antra, kiekvienas nori pasirodyti geriau nei konkurentas, tad verslininkų ego turi būti suvaldytas, reikalaujant pastato architekto įsikišimo derinant projektą ir visais atvejais atvejais savivaldybės specialistų palaiminimo“, – įsitikinęs pašnekovas.
Reklamos švieslentė, sumontuota ant Operos ir baleto teatro pastato Vilniuje, taip pat vertinama kontraversiškai. K. Bieliauskas taip pat teigė nepalaikantis tokio sprendimo: „Labai abejoju, ar architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projekto planuose buvo numatytas toks sprendinys reklamos ekranui. Pastatas ir jo aplinka yra aukštos estetinės vertės ir nesvarbu, kokių technologinių aukštumų siekiantys ekranai ar iškabos bus, tai jo negražina. Puikiai suprantu reklamos atsiradimo motyvus toje vietoje, tačiau, mano supratimu, politinės valios trūkumas stabdyti vertingų pastatų aplipdymą svetimkūniais yra akivaizdus. Galėtume ginčytis, teigdami, kad Londonas su Pikadilio aikšte (ang. Piccadilly Circus), Niujorkas su Taimso aikšte (ang. Times Square) ar kitų megapolių išskirtiniai analogiški objektai savo reklaminių ekranų gausa dar labiau veikia miestovaizdį, tačiau kontekstai labai skiriasi, ir tai kas yra „prilipdoma“ pavieniu atveju negali būti lyginama su tuo, kas pats savaime yra lankytinas objektas vien dėl minėtos ekranų gausos, atspindinčios vartotojiškos visuomenės poreikius.“
Gali būti naudinga vairuotojams
Teigiama, jog nemaža reklamų bėda miestuose – galima neigiama įtaka eismo saugumui, nes jose gausu teksto, gana smulkus šriftas, daug iliustracijų, nurodytos kelios kainos. K. Bieliauskas mano, jog reklaminiai stendai gali veikti ir priešingai: pavyzdžiui, užmiesčiuose stendų vietos numatomos tam tikrais atstumais, kad vairuotojus budrintų. Reguliarus jų išdėstymas, apšvietimas priverčia judėti akims, atsirandantys elementai, žvilgsnio traukos objektai žadina aktyvumą ir teigiama, kad taip didinamas budrumas, mažinamas mieguistumas. Miestų spūstyse įstrigusiems gyventojams neretai reklaminiai stendai ir juose besikeičiančios informacijos sekimas taip pat veikia teigiamai.
„Profesionaliai, atsižvelgiant į bendrą koncepciją, idėją, suprojektuotos iškabos, reklaminiai lauko ekranai niekada nebus svetimkūnis ant pastato ar miesto arterijose. Sunku klysti, kai žinai kokio rezultato tikiesi. Miestai gali būti gražūs, tik tam būtinas ne tik projektuotojų sąmoningumas, profesionalumas, bet būtina didinti gyventojų supratimą, kas teisinga. Viską apibendrinus, miesto savivaldų atsakingi skyriai ir asmenys privalo atsakingai žiūrėti į miesto estetikos vizijos reglamentavimą ir priežiūrą“, – reziumavo architektas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 6.
