Nelengvi išbandymai paveldui

Autoriai: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Kristina Buidovaitė
Nuotraukos: Evgenia Levin

Pasiaukojamas paveldo specialistų darbas kultūros paveldo objektuose, reikšmingi jų atradimai ir patirtis įprastai pristatomi specializuotuose leidiniuose, monografijose, konferencijose. Žurnalo „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) numerį skyrę paveldosaugai, su restauratorių darbu supažindiname ne tik žurnalo puslapiuose, bet ir pro objektyvą.

PAGRINDINIS RĖMĖJAS

Restauratoriai gydo freskas – taip savo darbą restauruojant XVI amžiaus freskas Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčioje pristato restauratorius prof. Juozas Algirdas Pilipavičius. „Bernardinų bažnyčia gotikos bei renesanso laikotarpiais buvo viena puošniausių ir didingiausių Vilniuje. Bėgant laikui jos reikšmingumas kito“, – kalbėjo restauratorius prof. J. A. Pilipavičius.
Bernardinų bažnyčios šiaurės sienos freskos nutapytos XVI amžiaus pradžioje. Šiandien nėra visiškai aišku, ar šias freskas tapė vietiniai, ar kviestiniai meistrai. Viena vertus, čia tapę dailininkai gerai pažinojo kraštą, vietinius papročius, gyvenimo būdą. Kita vertus, freskos labai aukšto meninio lygio, o tai nėra įprasta to meto mūsų sienų tapybos meistrams.
J. A. Pilipavičiaus nuomone, freskos visgi, tikėtina, sukurtos vietos meistrų. Pagrindinis freskų tikslas – pavaizduoti šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą. Prieš pradėdami restauravimo darbus, restauratoriai lankėsi Asyžiuje, susipažino su šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimu, su čia esančiomis Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą vaizduojančiomis freskomis, palygino jas su esančiomis Vilniuje, gilinosi į jų restauravimo pobūdį. Taigi, metodiniai restauravimo sprendiniai priimti mokantis iš restauratorių Italijoje.
Techniniais ištekliais Lietuvos restauratoriai atsilieka nuo užsienio kolegų. Privačios restauravimo įmonės labai mažos, finansiškai nepajėgios įsigyti naujausios technikos. Tačiau daugelis sienų tapybos restauratorių savo pasirengimu ir kvalifikacija nenusileidžia užsienio specialistams. Pavyzdžiui, diferencijuotas freskų paviršiaus valymas nuo teršalų bei dažų struktūros sutvirtinimas, vykdant tuos darbus atskirai kiekvienai spalvai, taikomas tik Lietuvoje. Arba pastozinio dažų sluoksnio paklijavimas glaistu pas mus taikomas jau dvidešimt metų, o užsienyje tik pastaruoju metu atsirado specialūs tam skirti glaistai.
Lietuvoje vykdomi aukšto europinio lygio tapybinio sluoksnio papildymo darbai, nes Vilniaus dailės akademijoje rengiami sienų tapybos restauratoriai turi daugiau piešimo ir tapybos valandų nei užsienyje.
„Taigi, turime ir silpnybių, ir privalumų, o apibendrindami galime pasakyti, kad mūsų sienų tapybos restauratoriai yra europinio lygmens“, – kalbėjo prof. J. A. Pilipavičius.
Restauratorių darbas sudėtingas ne tik dėl specialių, kompleksinių žinių reikalaujančios veiklos pobūdžio. Pradėjus tvarkybą neretai darbai užtrunka kelerius metus, dažnai darbai nutrūksta, nes stringa paveldo objektų finansavimas. Ne visada aukšti sienų restauravimo kokybiniai reikalavimai suprantami užsakovams ar finansuotojams, tenka patirti ir nepagrįstos kritikos, nekantrumo, tačiau visa tai atperka žinojimas, kad tie turtai, kuriuos sukūrė mūsų protėviai ir toliau džiugins ateities kartas, puoš mūsų kraštą, turtins jos kultūrą.
Sienų tapybos restauravimo metodikos susiformavo XIX amžiaus pabaigoje – tai pakankamai jauna profesija. Jos kinta labai lėtai, remiantis bendra patirtimi, taip pat ir klaidomis, nesėkmėmis. Šiandien restauratorių daugumą sudaro baigusieji studijas, diplomuoti, stažavęsi užsienyje, įgiję tarptautinės patirties specialistai. Norintieji dirbti restauratoriais po studijų gina baigiamąjį diplominį darbą. Įgyjamas diplomas, o tuomet su diplomu ir restauruotų meno kūrinių pasais (studentai kursinius ir diplominius darbus atlieka realiuose paveldo objektuose) jaunieji specialistai atestuojasi ir įgyja restauratoriaus kategoriją. Po bakalauro galima įgyti žemiausią – trečiąją kategoriją. Po magistro studijų – antrąją kategoriją. Restauratorių siekis, anot J. A. Pilipavičiaus, būti kuo arčiau istorinių technologijų, jas papildant naujais atradimais. O šiandien, J. A. Pilipavičiaus žodžiais, restauratoriams trūksta mokslinio centro, gerų, šiuolaikinių laboratorijų.
Restauratorių kasdienybe tapo ne tik atlikti tyrimus, parengti tvarkybos darbų projektus, vykdyti restauravimo darbus, bet ir spręsti daugybę organizacinių rūpesčių. Mat kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų projektuose numatytos apimtys paprastai būna gerokai didesnės negu įmanoma atlikti už turimas lėšas.

PAGRINDINIS RĖMĖJAS

©2018 SA.lt