O tuo metu, kai į procesą įtraukiami įrangos tiekėjai, jau būna arba per vėlu koreguoti projektus, arba reikia nueiti kryžiaus kelius juos koreguojant. Taip rinkoje atsiranda blogos praktikos pavyzdžių – kai daug lėšų investavę žmonės nesulaukia jų atsipirkimo.
Vidaus inžinerinių sistemų procesų valdymu ir įgyvendinimu užsiimančios bendrovės „Varmega“ direktorius Andriejus Miknis yra patyręs ir tai, kad biurokratinių procesų nuvarginti daugiabučių gyventojai kartais nė nebekovoja už galimybę turėti išties efektyvias sistemas.
„Žmonės, praėję kelerius metus trunkančius biurokratinius kelius, nebenori nė girdėti, kad kas nors projekte turėtų būti koreguojama, nes tai reiškia, kad renovacijos pradžia ir vėl nusikeltų. Ir nurodo daryti taip, kaip suprojektuota“, – kalbėjo A. Miknis.
Patenkinti, nes neįsivaizduoja, kad gali būti geriau
Vienas itin svarbių sprendimų, kai projektuotojai ir užsakovai neretai daro klaidą, yra pagrindinio įrankio – saulės kolektoriaus tipo – pasirinkimas. Ir D. Stankevičius, ir A. Miknis apgailestauja, kad daugiabučiuose dažniausiai montuojami ne Lietuvos sąlygomis efektyviausi vakuuminiai, bet plokštieji saulės kolektoriai, kurie, jųdviejų tvirtinimu, neteikia maksimalaus saulės energetikos teikiamo efekto.
„Gyventojai patenkinti, nes tiesiog nežino, kokią naudą išties galėtų gauti iš saulės kolektorių. Ir tenkinasi tuo, kad turi įrangą, kuri mūsų krašte naudotina nebent baseinams šildyti. Deja, tokia daugiabučiuose vandenį pašildo nepakankamai“, – komentavo D. Stankevičius.
A.Miknis jam antrino: „Lyginti plokščiąjį kolektorių su vakuuminiu Lietuvos sąlygomis yra tas pat, kas lyginti zaporožietį su mersedesu. Plokštieji saulės kolektoriai atsirado kraštuose, kuriuose kur kas daugiau saulės. Lietuvoje maksimaliai efektyviai jie gali dirbti 3–4 valandas (iš 8 galimų), po to, sumažėjus apšvietimo kampui, fiksuojamas gana didelis jų naudingumo praradimas. Gaila, kad žmonės kaimynų neretai klauso labiau nei specialistų.“
Trūksta vietos eksploatacinei įrangai
A. Miknis atkreipė dėmesį į dar vieną problemą: nors sumanius panaudoti saulės kolektorius šilto vandens gamybai įprastai nepristingama jiems sumontuoti reikiamo ploto, skaičiuojama, kad tam galima panaudoti apie 75 proc. stogo ploto (šlaitiniai stogai šiam tikslui parankesni) – įprastai būna sunkiau rasti, kur pastatyti pašildytam vandeniui laikyti skirtas talpas.
„Rūsiai dažniausiai būna jau užimti, o talpos turi būti gana didelės, nes šiltas vanduo gaminamas dieną, kai jo beveik niekas nenaudoja, – aiškino D. Miknis. – Stogo konstrukcijos tokių apkrovų neatlaikytų, tad daugeliu atvejų prie daugiabučių tektų statyti papildomas technines patalpas. Bet įprastai ir taip yra bendrojo naudojimo ploto stoka. Žodžiu, kiekvienam namui turi būti rengiamas atskiras projektas – analizė, kad būtų įvertinta, ar prasminga diegti AEŠ. Lietuvoje projektuotojai iki galo neapsvarsto visų niuansų.“
Galimybių studiją prieš ketverius metus rengęs D. Biekša neabejoja, kad vienas didžiausių alternatyviosios energetikos stūmoklių yra gerosios praktikos pavyzdžiai. „Jei kam nors pavyksta projektas, visi kaimynai irgi skuba įsirengti analogiškas technologijas, į tokią patirtį reaguojama kitaip nei į valdžios nuleistą įsakymą.Turi įtikinti žmogų, leisti jam keliskart perklausti, ar kaimynas tikrai moka mažiau, suteikti galimybę pačiupinėti įrangą“, – sakė specialistas.
