Betono perdirbimas dažniausiai reiškia jo smulkinimą ir pavertimą užpildu naujoms statybinėms medžiagoms. Tačiau kartu prarandamas jau pagamintas konstrukcinis elementas ir jo forma. „Re:Concrete“ projekto autoriai siūlo nebenaudojamus surenkamuosius betoninius vamzdžius išsaugoti beveik tokius, kokie jie yra, ir iš jų kurti naują architektūrą.
„Re:Concrete“ – tai paviljono Indijoje koncepcija, kurios pagrindine statybine medžiaga tampa didelio skersmens surenkamieji betoniniai vamzdžiai. Paprastai, pasibaigus tokių elementų naudojimo laikui, betonas būtų ardomas ir smulkinamas. Projekto autoriai kelia klausimą, ar tai visuomet racionaliausias sprendimas.
Jeigu pats betoninis elementas tebėra tinkamos būklės, jis yra ne tik žaliava, bet ir anksčiau sunaudota energija, atliktas gamybos darbas. Visa tai galima išsaugoti elementą panaudojant dar kartą.
Perdirbimas – ne pirmas pasirinkimas
Statybų sektoriuje žiediškumas dažnai tapatinamas su medžiagų perdirbimu. Betono atliekos susmulkinamos, atskiriamos ir gali būti panaudojamos kaip antrinė žaliava. Tačiau žiedinės ekonomikos požiūriu tai nėra vienintelis pasirinkimas.
Pakartotinai panaudojant visą statybinį elementą išsaugoma daugiau jo jau turimos vertės. Nereikia jo suardyti iki žaliavos ir iš jos gaminti naujo produkto. Šia logika paremtas projektas.
Kviečiame skaityti betonui skirtą SA žurnalą.
Vamzdis tampa siena, suolu ir stogu
Betoniniai elementai projekte naudojami keliais būdais. Dalis vamzdžių pjaunami išilgai ir virsta lenktomis sienomis bei sėdimomis vietomis. Iš kitų formuojamos paviljono zonos.
Dar vienas projekto principas – galimybė konstrukciją vėl išardyti. Betoniniai segmentai jungiami mechaniškai, vengiant klijų ir kitų sprendimų, dėl kurių vėliau nebūtų galima atskirti jų nepažeidus.
Pasibaigus jo naudojimui konstrukciją būtų galima išardyti, o tinkamus elementus panaudoti trečią kartą – kitame statinyje ar infrastruktūros projekte.
Kiek vertės prarandame smulkindami betoną?
Betonas yra viena plačiausiai pasaulyje naudojamų statybinių medžiagų, todėl jo pakartotinio naudojimo klausimas svarbus ne tik eksperimentinei architektūrai.
Betoną susmulkinus dalį medžiagos galima išsaugoti, bet pats aukštesnės vertės produktas – konstrukcinis elementas – išnyksta. Statybų sektoriuje vis daugiau dėmesio sulaukia ne tik medžiagų perdirbimas, bet ir tiesioginis pastatų dalių pakartotinis naudojimas. Tam reikia ir kitokio projektavimo. Konstrukcijos turi būti lengvai išardomos, jungtys – grįžtamos, o informacija apie elementų savybes ir būklę turi išlikti prieinama kitam jų naudojimo etapui.
