Dar prieš kelerius metus Lietuvos statybininkų asociacija kreipėsi į Vyriausybę ragindama atkreipti dėmesį į dirbančiųjų individualiai sektorių ir suvienodinti statybų verslo sąlygas. Tačiau statybos įmonių atstovai konstatuoja, kad problema iki šiol nepajudėjo iš mirties taško. Anot jų, gerokai pigiau savo paslaugas teikiantys vadinamieji patentininkai ne tik iškraipo konkurencinę rinką, bet ir daro žalą valstybei – į biudžetą nepatenka milžiniška mokesčių dalis, o statybų rinkoje susiformavo nelegaliai teikiamų paslaugų praktika. Ar smulkieji ir stambieji statytojai gali sugyventi rinkoje vieni kitiems neužgoždami saulės?

[su_note note_color=”#ffffff” radius=”2″ class=”dotdotdot”]

Pradėkime nuo to, kad pagal verslo liudijimus dirbančių asmenų veikla yra labai suvaržyta. Jie negali teikti savo paslaugų tokia pat veikla užsiimančioms įmonėms. Vadinasi, statybų kompanijos negali samdyti šių žmonių ir tokiu būdu slėpti darbo santykius. Jei tokia praktika egzistuoja, tai yra įstatymo pažeidimas – reikia tik sulaukti patikrinimo, ir įmonei teks sumokėti visus privalomus mokesčius. Antras dalykas – visiems kitiems juridiniams asmenims vadinamieji patentininkai gali teikti paslaugas, kurių vertė siekia iki 4,5 tūkst. eurų. Tai yra labai maža suma. Kai kurie verslo liudijimai leidžia teikti paslaugas tik gyventojams. Kitaip tariant, verslo liudijimų turėtojai dirba savarankiškai, jie teikia paslaugas didžiąja dalimi tik gyventojams.

Sakytume, kad tokie paslaugų teikėjai sudaro nelygią konkurenciją, nes jei nebūtų patentininkų, žmogus veikiausiai samdytų firmą? Tačiau ten, kur yra fizinis asmuo – ten ir grynieji pinigai. O kur grynieji pinigai – ten ir neapskaitytos pajamos. Tad yra toks pasirinkimas: arba toleruoji verslo liudijimus, ir žmonės sumoka mokesčius, kad ir mažesnius (juk niekam nemalonu dirbti šešėlyje, nes tai visada reiškia riziką); arba atsisakai verslo liudijimų, tačiau tada žmonės vis tiek teiktų kitiems žmonėms paslaugas ir mokesčių valstybei išvis nemokėtų arba mokėtų simbolines sumas. Nes dirbti individualiai, susikurti sau pačiam darbo vietą ir už save sumokėti 50 procentų mokesčių – toks valdžios lūkestis yra visiškai nepagrįstas. Taigi idealių dalykų nėra, o verslo liudijimai ir yra savotiškas kompromisas. Jei jų būtų atsisakyta, vienareikšmiškai turėtume didesnį šešėlį. Dabar bent matoma, kiek iš viso yra tokių žmonių, kurie dirba įsigiję verslo liudijimą. Beje, jis taip pat nėra toks jau pigus – tenka mokėti tiek, kiek sumokėtum gyventojų pajamų mokesčio nuo minimalios algos. Kitaip tariant, ar žmogus būtų įdarbintas už minimalią algą, ar įsigytų verslo liudijimą – sumokėtų tiek pat.

Žinoma, yra tam tikrų niuansų – pavyzdžiui, verslo liudijimas pasiimamas kelioms dienoms, o dirbama ilgiau. Dabar verslo liudijimo negalima pasiimti mažiau nei penkių dienų periodui, ketinama jį ilginti iki mėnesio. Taigi panašius papiktnaudžiavimus bandoma po truputį eliminuoti, išrankioti.

[/su_note]

[su_note note_color=”#ffffff” radius=”2″ class=”dotdotdot”]

Valstybė neturėtų sukurti tokių prielaidų, kai vieni statybų rinkos dalyviai yra maksimaliai apmokestinami, o kitiems taikomos atitinkamos išlygos. Tai, be abejo, sukuria neadekvačias konkurencijos sąlygas. Pagal darbo užmokesčio apmokestinimą šiandien Lietuva ne gerąja prasme lyderiauja – turime vienus didžiausių mokesčių Europoje. Tad kai vienų darbuotojų apmokestinimas siekia vos ne 70 procentų, o vadinamasis patentininkas gali turėti verslo liudijimą už minimalią sumą, apie kokį sąžiningumą, lygiavertę konkurenciją galima kalbėti?

Tačiau problemą reikėtų spręsti ne griežtinant sąlygas individualia veikla užsiimantiems asmenims. Ne pirmus metus kalbama apie tai, kad jei darbo užmokesčio apmokestinimas Lietuvoje būtų liberalesnis, žmonės galėtų uždirbti daugiau, būtų gerokai mažiau prielaidų ir slepiamoms pajamoms, šešėliui. Tad pirmiausia reikėtų siekti sveiko balanso – atotrūkis tarp mokesčių, kurie tenka tiems, kurie dirba pagal verslo liudijimus, ir dirbantiesiems pagal darbo sutartis turi smarkiai mažėti.

Kadangi mokesčių našta turi įtakos galutiniam statybos projekto balansui, vieša paslaptis, kad kai kurios įmonės irgi naudojasi patentininkų paslaugomis. Tarkime, generalinis rangovas gauna užsakymą, persamdo rangovą, o šis, jei neturi savo resursų, samdo individualia veikla užsiimančius darbuotojus. Tačiau kaip iš to išlošia valstybė?

Galiausiai mokesčiai – tik viena medalio pusė. Kita problema – paslaugų kokybė. Statybų įmonės didesnį dėmesį skiria savo darbuotojų kompetencijai. O kas gali garantuoti už patentininko gebėjimus ir darbo kokybę? Jei jis sugeba skaityti brėžinius, turi kompetenciją statyti pastatus ir panašiai – viskas gerai. O jei ne?

Galbūt tam tikrą konkurencinį balansą būtų galima pasiekti nustačius vienodą atsakomybę už atliktą darbą. Pavyzdžiui, patentininkams įvedus privalomą draudimą ar kokį kitą kokybės garantą. Tada jie negalėtų taip pigiai teikti paslaugų – atsirastų kita jų vertė. Užtikrinti tokį balansą turėtų visų pirma valstybė ir susitarti patys statybų sektoriaus atstovai.

[/su_note]

[su_note note_color=”#ffffff” radius=”2″ class=”dotdotdot”]

Šiandien statybų sektoriuje susidarė tokia situacija, dėl kurios kenčia ne tik statybos įmonės, bet ir valstybė. Remiantis verslo leidinių publikacijomis, fiziniams asmenims, vykdantiems individualiąją veiklą pagal verslo liudijimus (ar pažymas), tenkanti mokesčių našta gerokai mažesnė nei juridinių asmenų (uždarųjų akcinių bendrovių). Fizinių asmenų mokama maksimali mokesčių dalis nuo gautų pajamų siekia vos 16–17 procentų, o juridiniai asmenys, įvairių šaltinių duomenimis, sumoka vidutiniškai apie 41 procentą.

Statybų sektorius kuria apie 10 procentų viso šalies bendrojo vidaus produkto, ir didžiąja dalimi tai yra statybos kompanijų indėlis. Būtent jos į biudžetą suneša milijonus eurų, tačiau neturi tinkamo valstybės palaikymo, yra priverstos dirbti iškreiptos konkurencijos sąlygomis.

Šią problemą galėčiau iliustruoti ir asmeniniu pavyzdžiu. Prieš 24 metus savo kompaniją pradėjau kurti nuo nulio. Galbūt ir man būtų buvę parankiau (mokesčių naštos požiūriu) plėtoti savo statybų verslą įsigijus verslo liudijimą, tačiau pasirinkau kitą kelią. Nes ir tuo metu, ir dabar laikausi pozicijos, kad svarbiausia yra ne uždirbti kuo daugiau šiuo momentu, nesumokant dalies mokesčių, bet darbuotojui sukurti visas galimybes dirbti saugiai ir civilizuotai.

Šiandien įmonė turi modernių mechanizmų parką, joje dirba atestuoti, aukštos kvalifikacijos darbuotojai, kurie ne tik kuria kokybišką produktą, paslaugą, bet ir turi visas socialines garantijas, užtikrintas saugos bei kitas sąlygas. Tačiau šiuo metu tenka nelygiomis sąlygomis konkuruoti su tuo, kuris už minimalų mokestį įsigijo verslo liudijimą, jis neinvestuoja į pažangią, našią techniką, į specialią aprangą. Lietuvoje sukurta tokia norminė bazė, kuri nedraudžia gyventojui, kaip fiziniam asmeniui (neįsteigus juridinio asmens), vykdyti tokią pat ekonominę veiklą, patiriant kur kas mažesnes sąnaudas.

Ir tuomet vieniems rinkos dalyviams sukurtos išlygos sudaro prielaidas netvarkai visoje sistemoje. Antai konkursą laimėjęs generalinis rangovas, kuris pats įgyvendina nedidelę dalį darbų, žino, kad pasamdęs tokią kaip mūsų kompaniją gali būti užtikrintas, jog užsakymas bus įgyvendintas tvarkingai, laiku, bus pateikiama darbų įvykdymo garantija. Tačiau jis renkasi verslo liudijimą turinčius asmenis, nes jų paslaugos daug pigesnės. Nebepaisoma ir teisinių dalykų, nes užsakovui svarbiausia, kad būtų kuo mažesnė kaina. Darbų, paslaugų kokybė tampa antraeiliu dalyku, o tai artimiausioje ateityje turės padarinių. Ypač nelygios konkurencijos problema opi atliekant bendruosius statybos, apdailos darbus, kuriuose naudojama pigesnė mažoji mechanizacija.

Kodėl vieniems nekeliami jokie reikalavimai, o kiti privalo būti atestuoti, jiems keliamos kitos griežtos veiklos sąlygos?

Svarbiausias siekis – kad būtume civilizuota valstybė, kurioje vertinami įsipareigojimai, atsakomybė, darbų organizacija ir jų kokybė, o ne konkuruojama žmogaus sveikatos ar net gyvybės sąskaita. Visame civilizuotame pasaulyje didžiausia vertybė yra būtent žmogus, darbuotojas, o ne siekis uždirbti papildomą centą bet kokia kaina.

Žinoma, represijos, diktatas niekada neduos naudos. Galbūt reikėtų ieškoti optimalaus mokesčių balanso ir adekvačios mokesčių naštos paskirstymo. Tai yra diskusijų objektas. Tačiau akivaizdu, kad šią problemą būtina spręsti.

[/su_note]

[su_note note_color=”#ffffff” radius=”2″ class=”dotdotdot”]

Pirmiausia būtina atsakyti į klausimą – kur iš tiesų slypi problema? Ar problema – skirtingos veiklos apmokestinimo formos, ar tai, kad dalis statybos paslaugas teikiančių asmenų nemoka mokesčių?

Mokesčių ar jų dalies nemokėti gali ne tik vadinamieji patentininkai, bet ir įmonės. Galima sutikti, kad kai kurie fiziniai ir juridiniai asmenys neapskaito pajamų ir išlaidų, tačiau tai nėra pakankama priežastis individualios veiklos verslo formos panaikinimui pagrįsti. Palyginimui – rimta problema yra vadinamieji feniksai, kai įmonių savininkai, norėdami atsikratyti įmonės įsipareigojimų, perleidžia jos turtą kitoms, dažnai naujai įsteigtoms įmonėms, o pirmajai palieka tik jos skolas. Tačiau dėl to nėra siūloma naikinti uždarąsias akcines bendroves kaip teisinę formą. Atvirkščiai, būtina ieškoti mokestinių paskatų, kad smulkusis ir pradedantysis verslas mokėtų mokesčius.

Pati savaime verslo formų įvairovė nėra žalinga – individuali veikla leidžia žmonėms, norintiems teikti paslaugas, legalizuoti savo veiklą. Jei jų nebūtų, didelė tikimybė, kad šie asmenys teiktų paslaugas nelegaliai, šešėlyje. Verslo formų įvairovė yra svarbi ne vien dėl to, kad priklausomai nuo veiklos pobūdžio skiriasi mokamų mokesčių dydžiai, bet ir dėl to, kad smulkiajam verslui ar savarankiškai besiverčiantiems asmenims taikomi skirtingi (dažniausiai – mažesni) reikalavimai.

Pavyzdžiui, verslo liudijimų pranašumas, palyginti su kitomis veiklos formomis, yra maža administracinė našta: mokesčio dydis yra fiksuotas, nereikia apskaityti pajamų ir išlaidų. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ši veiklos forma yra patraukli gyventojams ir skatina juos legaliai vykdyti ekonominę veiklą.

[/su_note]

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 2.