Lapkričio 16 d., eidamas 96-uosius gyvenimo metus, mirė architektas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas. Jis taip pat buvo Vilniaus katedros ir Valdovų rūmų tyrinėtojas, inžinierius ir architektas restauratorius, paminklosaugininkas, rašo Valdovų rūmai. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dažniausiai pats pasirašydavęs kaip Napalys Kitkauskas.
1960 m. baigė Kauno politechnikos institutą, 1972–1977 m. studijavo Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – VILNIUS TECH – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) aspirantūroje (doktorantūroje). Studijų ir darbo metais dr. K. N. Kitkausko mokytojais bei artimais bičiuliais tapo žymus architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir iškilus architektūros istorikas dr. Stasys Abramauskas.
Architekto restauratoriaus darbą dr. K. N. Kitkauskas pradėjo Vilniaus mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje (1960−1969), vėliau ilgai darbavosi Paminklų restauravimo institute (1969−1992), Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ (1993–2009). Profesinę ir mokslinę veiklą dr. K. N. Kitkauskas susiejo su Lietuvos valstybingumo centro – Vilniaus pilių, pirmiausiai Katedros ir Valdovų rūmų, – tyrimais ir pažinimo sklaida. Nuo 1968 m. jis beveik du dešimtmečius vadovavo Vilniaus katedros architektūriniams tyrimams, rengė jos remonto ir priežiūros projektus. Kartu su Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu ir kitais kolegomis kultūrininkais dr. K. N. Kitkauskas surado bei padėjo išsaugoti Vilniaus katedros lobyną – vieną vertingiausių istorinių Lietuvos meno kolekcijų. Jis noriai dalijosi Vilniaus katedros ir jos požemių tyrimų duomenimis: parengė ir išleido kelias knygas, vedė ekskursijas.
Dr. K. N. Kitkauskas nuo 1987 m. vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose išlikusių autentiškų elementų architektūriniams tyrimams, parengė šios rezidencijos atkūrimo retrospektyvinius brėžinius. Kartu su habil. dr. Vytautu Urbanavičiumi ir habil. dr. Adolfu Tautavičiumi tapo ne tik Valdovų rūmų teritorijos tyrimų vadovais, bet ir atkūrimo iniciatoriais, idėjos pagrindėjais. Įsisiūbuojant Valdovų rūmų atkūrimo procesui, dr. K. N. Kitkauskas tapo šio projekto moksliniu vadovu (1997–2009) ir nuosekliai, pagrįstai gynusiu istorinės rezidencijos atkūrimo idėją.
Dr. K. N. Kitkauskas ir jo vadovaujama architektų grupė kartu su kitais Valdovų rūmų teritoriją ir šios rezidencijos istoriją tyrinėjusiais specialistais sukaupė neįkainojamą nacionalinės reikšmės radinių kolekciją bei informaciją, kuri leido daug geriau pažinti Lietuvos kultūros, architektūros ir dailės raidą, patikslinti chronologiją. Savo tyrimų medžiagą ir išvadas jis paskelbė keliose knygose, daugybėje mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų.
Per ilgus mokslinio darbo metus dr. K. N. Kitkauskas dėmesį skyrė ir kitiems nacionalinės reikšmės Lietuvos kultūros paveldo objektams, – dalyvavo restauruojant Vilniaus Žemutinės pilies Naujojo arsenalo rūmus, rūpinosi Vilniaus Aukštutinės pilies išsaugojimu ir restauravimu, prisidėjo prie Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos statybos Šv. Jono gatvėje, yra Biržų pilies tilto, Bijotų malūno atstatymo projektų autorius, vadovavo Kristijono Donelaičio memorialo Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose (Karaliaučiaus sritis, Rusija) tvarkymo darbams, vykdė kitus svarbius projektus.
Dr. K. N. Kitkauskas yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1990), šią nominaciją užsitarnavęs veikalu „Vilniaus pilys“ (1989). Jis taip pat buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko ir Komandoro kryžiais (1995, 1999) bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi (2018). Jo nuopelnai Vilniaus miesto istorijos ir paveldo tyrinėjimams įvertinti Žygimanto Augusto medaliu (2001).
Atsisveikinti su dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku bus galima Olandų g. esančiuose laidojimo namuose Vilniuje. Amžinojo poilsio jis atguls greta žmonos Laimutės Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Atsisveikinimo ir laidotuvių laikai bus patikslinti artimiausiu metu.











