66 proc. studijos rengėjų apklaustų konversijos projektų Lietuvoje plėtotojų pripažino, kad jiems neatrodo svarbu išlaikyti pramoninį teritorijos charakterį. A. Štelbienė įsitikinusi, kad urbanistinę miesto raidos istoriją, bent simbolinius jos ženklus, būtina išsaugoti net jei šiandien ji mums neįdomi – tikėtina, kad bus įdomi ateities kartoms.
„Išsaugodami pramonės palikimą turtiname miesto identitetą. Vieno laikotarpio architektūros miestas nebūtų įdomus nei mums, nei atvykstantiems svečiams“, – komentavo A. Štelbienė.
Pramonės zonų konversijos galimybių studiją inicijavę LNTPA, Architektūros centras ir LAS planuoja, kad šio darbo, pirmojo projekto etapo, rezultatai bus praktiškai išbandomi antrame etape – kūrybinėse dirbtuvėse. Jų metu bus analizuojamos konkrečios teritorijos plėtros galimybės, kuriami projektiniai siūlymai.
Pramonės objektų konversijos idėjos šaknys – Manhatane
Idėja nenaudojamus gamybinius, pramoninius pastatus pritaikyti gyvenimui ir darbui kilo XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje JAV (Niujorke, Manhatane). Tuomet žemės kaina miesto centre staiga pakilo, ir daugumą pramoninių objektų teko iškeldinti į miestų pakraščius. Centrinėse miestų dalyse liko tuščios erdvios jų patalpos – jomis netrukus pradėjo domėtis loftų erdvumo, aukštų lubų ir puikios natūralios šviesos sužavėti menininkai (šio perversmo pradininkas – dailininkas Andy Warholas). Tad imta kovoti už pramoninės architektūros objektų išsaugojimą. Dažnai būdavo stengiamasi specialiai išlaikyti apleisto pastato įspūdį.
ŠIS STRAIPSNIS SKELBIAMAS ŽURNALO „STATYBA IR ARCHITEKTŪRA“ 2014 M. GRUODŽIO MĖNESIO NUMERYJE, KURĮ DAR GALIMA RASTI PREKYBOJE.
