“
Didele problema teisininkė vadina ir naujoje Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje numatytą galimybę statyti neturint detaliojo plano, remiantis tik bendrojo plano sprendiniais ir patikint administracijos direktoriui parinkti teritorijos užstatymo sprendinius. Tais atvejais, kai bendrajame plane apie konversiją kalbama minimaliai, atsakomybė administracijos direktoriui, K. Matvejenkaitės nuomone, gali būti per sunki: „Konversijai ši naujovė yra didžiulis iššūkis. Nereikia pykti ant NT plėtotojų už tai, kad jie norės greičiau bei lengviau vykdyti konversiją ir ketins ta išimtimi pasinaudoti, bet tada visi turime galvoti būdų, kaip pasiekti, kad niekas nenukentėtų, kai bandome viską padaryti greitai ir paprastai.“
Greitoji pagalba – praktikos kodeksas
Vykdant taikomąją konversiją galimybių panaudoti Teritorijų planavimo įstatymo nuostatus procesams efektyvinti beveik nėra. Anot K. Matvejenkaitės, įprastai šio tipo konversijose susiduriama su inžinerinės ir socialinės infrastruktūros įrengimo, apželdinimo užduočių, architektūrinės išraiškos paieškų problemomis. Nėra ir mechanizmų užtikrinti privalomą automobilių vietų įrengimą ar apželdinimą. Jei vykdomi tik remonto darbai, net nėra privaloma derinti projektus su savivaldybe. Taigi spragos teisės aktuose leidžia pastatus pramonės zonose, net jei jie yra saugotinos architektūros, rekonstruoti, perstatyti nedalyvaujant subjektams, kurie galėtų padėti tuos procesus daryti kokybiškesnius.
„Čia yra galybė nesprendžiamų problemų, kurių negirdi ir nė neprivalo girdėti institucijos. Vis dėlto reikia ginti gyventojų interesus – tų, kurie savo noru, iniciatyva bando konversiją išjudinti ir pagražinti miesto veidą. Jiems reikia pagalbos“, – sakė teisininkė.
Teisinę pramonės teritorijų konversijos situaciją apžvelgusi
K. Matvejenkaitė įsitikinusi, kad Lietuva turėtų suskubti parengti praktikos kodeksą – parankinę priemonę būsimų konversijos projektų dalyviams. Taip pat svarbu įvertinti kiekvienos konvertuotinos teritorijos specifiką ir tam tikras gaires, visa tai, kas galėtų būti naudinga architektams, verslo ar savivaldos atstovams, sukelti į teritorijų planavimo dokumentus, pirmiausia – į bendruosius planus.
Studijos autoriai pabrėžė vieną didelį Lietuvoje vykdomų konversijos projektų trūkumą – daugiafunkciškumo, arba kitaip – fantazijos ieškant naujo pritaikymo pramonės pastatams, stoką. Pasak architektūrologės Aidos Štelbienės, pasaulis mato kur kas daugiau galimybių nei gyvenamoji, komercijos ar biurų funkcijos, kaip tai įprasta Lietuvoje. Buvusiose gamybinėse erdvėse kuriamos galerijos, restoranai, architektūros, kraštovaizdžio parkai, čia rūpinamasi pabrėžti pramoninės tapatybės išraišką.
Lietuvoje pramoninės praeities išsaugojimas svarbus anaiptol ne visiems konversijos projektų plėtotojams. „Tai liudija ir pastarųjų metų konversijos – „Oslo namai“, „Naujamiesčio namai“,„Šaltinių namai“, kai ne tik sulyginama teritorija, atsiranda naujoviška architektūra, bet net ir pavadinimais kuriamos naujos konotacijos, nauja tapatybė, kuri nebeturi jokio ryšio su praeitimi. Yra tokių atvejų kaip buvusio Pieno centro kvartale kylantys Karaliaus Mindaugo apartamentai, kur vizualiai lyg ir matome pramonę, bet pavadinimu ji paneigiama“, – apgailestavo A. Štelbienė.
Didžiausią grėsmę ryšiams tarp praeities, dabarties ir ateities išsaugoti, architektūrologės nuomone, kelia maksimalioji, kitaip tariant – buldozerinė, konversija.
