Sprendimas, leidžiantis sutankinti miestus
Pasaulis neabejoja nebeefektyvių pramonės zonų konversijos prasmingumu. Ilgametis savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas, sostinės „Skaiteks“ gamyklos konversijos vyriausiasis architektas M. Pakalnis argumentuoja vaizdžiai: „Jei perdirbame tuščią alaus skardinę, turime taip elgtis ir su susidėvėjusiomis teritorijomis vidinėse miestų dalyse.“
Pasak M. Pakalnio, pažiūrėjus Jungtinių Tautų organizacijos skelbiamas gyventojų skaičiaus kitimo prognozes tampa akivaizdu, kad auga miestuose gyvenančių žmonių skaičius, tad miestai turėtų prisiimti iš esmės visą populiacijos augimą. Tai ypač pasakytina apie besivystančių šalių miestus. Laikui bėgant ir dramatiškai augant gyventojų skaičiui, kiekvieno hektaro, kurį bus galima skirti ne gyvenamajai, o žemės ūkio paskirčiai, vertė didės vis labiau.
Lietuvos miestuose gyventojų skaičius pagal prognozes žymiai neaugs. Kai kuriuose piešiama net priešinga perspektyva – tolesnis gyventojų skaičiaus mažėjimas. Tokiu atveju miesto plėtimasis, reiškiantis ir išaugančias infrastruktūros sąnaudas, yra dar pražūtingesnis.
Specialistų vertinimu, klausimas, ar mirusių pramonės teritorijų atgaivinimas yra aktualus Lietuvai, neturėtų kilti jau vien įvertinus, kokius gabalus jos išplėšia iš miesto veido ir kad tokiu būdu tankinamas miestas yra reali galimybė sustabdyti teritorijos išskydimą į pakraščius. Anot M. Pakalnio, net ir trūkstant konversijos proceso reglamentavimo, tokie projektai yra realizuojami lengviau nei tradicinis miestų tankinimas, kurį įprastai iš visų jėgų stabdo potencialūs naujų objektų kaimynai, saisto reiklus reglamentas, visą procesą paversdamas sunkiai prognozuojamu, valdomu ir realizuojamu.
Skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, sostinėje konvertuotinos teritorijos sudaro apie 900 hektarų, iš kurių apie 120 hektarų yra centrinėje miesto dalyje. M. Pakalnio vertinimu, jei NT plėtotojai turėtų patogių įrankių šių teritorijų tvarkybai, sostinė galėtų bent dešimčiai metų sustabdyti nepageidaujamą plėtrą į pakraščius.
Beje, Vilniaus miestas ir šiandien sėkmingai konkuruoja su rajonu – mieste pastatoma du kartus daugiau nei rajone. Tai rodo, kad vilniečiai vertina miestą kaip struktūrą. Kauno mieste ir rajone būstų statoma po lygiai, o Klaipėdoje situacija dėl pastaraisiais dešimtmečiais įvykdytų miesto planavimo klaidų visai kitokia – po krizės akivaizdus statybų masto didėjimas periferijoje.
Uostamiestyje stringa ir konversijos projektai. M. Pakalnio įsitikinimu, dėl to kaltas politikų sprendimas NT projektų plėtotojams pirmiausia atiduoti toliau nuo centro esančias pramonės zonas – pirkėjams tokios nepatrauklios, tad jie verčiau renkasi statyti individualiuosius namus.
Mokytis galima iš pasaulio patirties
M. Pakalnio nuomone, vienas svarbiausių klausimų, dėl kurių turi apsispręsti Lietuva – koks vaidmuo konversijos procesuose bus suteikiamas savivaldai ir kokią įtaką bus leista turėti bendruomenei. Įgyvendintais konversijos pavyzdžiais galima pagrįsti ir darnaus savivaldos bendradarbiavimo su verslu modelį (taip buvo įgyvendintas savo reikšmę praradusio uosto teritorijoje įkurto gyvenamojo kvartalo Malmėje projektas, Švedijoje – projektas „B001“), ir sistemą, kai savivaldybė pasilieka tik dokumentų įformintojo vaidmenį (projektas „Barcode“ Norvegijoje, Osle).
