Miestų vystymas nebeapsiriboja vien funkciniais ir estetiniais aspektais – vis labiau pripažįstama atmosferos, t. y. pojūčių turtingos aplinkos, kūrimo svarba, nes ji formuoja žmonių suvokimą ir sąveiką su miesto erdvėmis. Šių dienų architektai ir planuotojai, greta vizualinio patrauklumo stengiasi sužadinti kuo daugiau žmogaus juslių: jie kuria miestų teritorijas, kurios kelia teigiamas emocijas, skatina gerovę ir palaiko tvarią plėtrą.
Sociologė A. Stenslund, atlikdama etnografinį tyrimą SLA architects biure, aktyviai įsitraukė į projektavimo procesą
Šiame straipsnyje pristatoma danų sociologės, dr. Anettės Stenslund paskaita „Atmosferos projektavimas: tvaraus miestų vystymosi produktas ir metodas?“ (Designing atmospheres: a product and a method for sustainable urban development?). Roskildės universitete (Danija) dirbanti Anette Stenslund daugiausia dėmesio skiria architektūrai, miestų dizainui ir atmosferos kūrimui miesto aplinkoje. Dvejus metus (2019 ir 2020 ) ji praleido jautrumu gamtinei aplinkai garsėjančioje danų architektų studijoje SLA kaip pilnavertė komandos narė su savo darbo vieta ir elektroniniu paštu, architektus kalbindama ne tik prie kavos aparto ar per pietus, imdama interviu, bet ir lydėdama juos į objektus, kviesdama pasivaikščioti po planuojamą, projektuojamą teritoriją naktį, kai kitos – ne regos – juslės užaštrėja, kad ji ir kolegos pajustų kūno kinetiką, išgirstų aplinkos garsus ar užuostų netoliese sklindantį kvapą.
Atmosferos samprata miesto kūrime
Atmosfera Anettės akimis yra ne visada tai, ką rašo ar pasakoja architektai. Žinia, tai – ir ne klimato dalis. Ji remiasi dviem garsiais atmosferos filosofijos autoritetais – Gernotu Böhme ir Hermannu Schmitzu, bet pasitelkia ir fenomenologinę filosofijos prieigą, kad priartintų šį neužčiuopiamą, bet kiekviename žingsnyje tvyrantį dalyką, kuris iš tiesų lydi mus kiekviename žingsnyje. „Kai kurie architektai apsigauna, manydami, kad protas nesusijęs su juslėmis – viena be kito neegzistuoja“, – remdamasi fenomenologo Maurice’o Merleau-Ponty mintimis ir savo patirtimi, tvirtina ji.
Atmosfera miestų dizaine apima emocines ir jutimines erdvės savybes. Ji susijusi ne tik su fizinėmis savybėmis, pavyzdžiui, medžiagomis, erdvių išdėstymu ir apšvietimu, bet ir su šių elementų sukuriamu patirtiniu poveikiu. Nuo renesanso epochos architektūroje ir miestų planavime ėmė dominuoti vizualinis aspektas, į kitus pojūčius dažnai nekreipiama dėmesio. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau kūrėjų akcentuoja pojūčio įvairovės svarbą, kai kiekvienas dizaino sprendimas priimamas suvokiant, kaip jis prisideda prie bendros atmosferos kūrimo.
Pasak mokslininkės, atmosfera iš esmės yra dinamiška, ji „reaguoja“ į tokius veiksnius kaip oras, paros metas ir žmonių veikla erdvėje. Ši dinamiška prigimtis paneigia požiūrį, kad atmosfera yra statiška savybė; veikiau tai yra kokybė, kuri nuolat vystosi projektavimo proceso metu, veikiama jutiminių elementų integravimo ir perkonfigūravimo. Pavyzdžiui, besikeičiantys natūralios saulės šviesos ar dirbtinių įrenginių skleidžiami šviesos modeliai gali keisti erdvės nuotaiką skirtingu laiku, o skirtingos tekstūros ir medžiagos, priklausomai nuo aplinkos sąlygų, sukelia skirtingus lytėjimo pojūčius.
Atmosferos projektavimas – dinamiškas procesas
A. Stenslund etnografinis tyrimas atskleidžia architektūros projektavimo užkulisius – pasirodo, architektų dirbtuvėse – nors patys teigia priešingai – atmosfera nėra sąmoningai formuojama kaip galutinis rezultatas, o greičiau pasirodo kūrybos verpete kaip dinamiškas ir kintantis komponentas. Projektavimo procesas vyksta ne racionaliai, viena trajektorija, o kliaujantis klaidžiojimais, jautrumu ir pastabumu: abejonės atveria kelią tyrinėjimams ir naujovėms. Užuot ieškoję galutinių sprendimų, architektai įsitraukia į pasikartojantį procesą, kuriame atmosfera atsiranda iš užčiuopto ryšio tarp fizinių elementų, juslinių patirčių ir socialinio ar kultūrinio erdvės konteksto.
„Kai man kyla abejonių, kai noriu patyrinėti, aš kuriu koliažą. Jį bekuriant, jis tarsi ima kelti klausimus, į kuriuos turiu reaguoti – taip koliaže atsiranda kodiniai žodžiai, kad ir kolegos suprastų. Šiame procese išsikristalizuoja projekto koncepcija“, – sociologė cituoja vieną SLA architektų.
Toks atviras požiūris leidžia integruoti netikėtus poveikius ir jutimines savybes, skatindamas holistiškesnį projektavimo procesą. „Architektai turi numatyti, kaip skirtingi elementai sąveikaus laikui bėgant, atsižvelgti į tokių kintamųjų kaip temperatūra, garsas ir žmonių veikla poveikį, – pastebi sociologė. – Pavyzdžiui, ankstyvą rytą parkas gali būti ramus prieglobstis, o vėliau dienos metu virsti triukšmingu bendruomenės centru – kiekvienai atmosferai reikia skirtingų jutiminių aspektų.“ Atsižvelgdami į šį kintamumą, architektai, kraštovaizdžio architektai gali kurti aplinką, kuri gali prisitaikyti ir reaguoti į besikeičiančias sąlygas.
Daugiasensorinė miesto patirtis: anapus vizualinės estetikos
Pasiremdamas I. Kanto mintimi, kad grožis nėra objekto bruožas, bet mūsų jausmai, užmezgus su juo ryšį – mes patiriame jį kaip gražų arba ne, šių dienų vokiečių filosofas G. Böhme prideda, kad tas plyšys tarp objekto ir mūsų jausmų yra… atmosfera. Ji yra ir fizinė, ir emocinė erdvė, bet būtina sąlyga jai egzistuoti – gyvas žmogaus ir objekto kontaktas. Žmogus negali pasidalinti atmosfera, bet gali dalintis pojūčių patirtimi – tad grožis šia prasme atlieka socializacijos vaidmenį, tai, kas traukia būti konkrečioje vietoje, kas kelia emocijas, augina prisirišimo jausmą.
Pasak A. Stenslund, projekto rezultatas priklauso nuo kūrėjo vaizduotės, sensorinės patirties ir santykio su konkrečia statybinė medžiaga, t. y. ar kuriant atmosferą, leidžiama sau klaidžioti, būti atviram nenuspėjamumui, atsitiktinumui. Iliustracijoje – vandens tekėjimo įvairovės atspindžiai, architektas renkasi ne vandens „užuolaidos“ tvarkingą monotoniją, o nenuspėjamą vandens tekėjimą tarp akmenų. SLA.
Miestų projektavimą išplėsti įtraukiant daugialypės terpės elementus reiškia kurti erdves, kuriose veikia regėjimas, garsas, lytėjimas ir net kvapas. Sluoksniuodami šiuos jutiminius veiksnius, architektai gali sukurti turtingesnę, labiau įtraukiančią patirtį. Pavyzdžiui, vandens elementai viešosiose aikštėse suteikia ne tik vizualinio grožio, bet ir raminantį garsinį poveikį, o kvapnūs augalai gali subtiliai pagerinti parko ar aikštės atmosferą.
Medžiagų parinkimas vaidina labai svarbų vaidmenį kuriant daugiajutiminę aplinką. Tokie paviršiai kaip grindinys, mediniai suoliukai ar tekstūrinės sienos kviečia pasitelkti taktilinius pojūčius, kurie padeda geriau suvokti konkrečios erdvės savitumą. Tuo tarpu apgalvotas akustinis dizainas gali sustiprinti gyvybingą miesto energiją arba apsaugoti nuo miesto triukšmo labiau kontempliatyviose vietose. Šie aspektai padeda sukurti vietos pojūtį, kuris neapsiriboja vien vizualiniu patrauklumu, todėl erdvės tampa įsimintinesnės ir patrauklesnės įvairiems naudotojams.
Atmosferos susiejimas su tvarumu: holistinio miesto modelio link
Atmosferos dizainas yra neatsiejamas nuo tvarumo, nes jis daro įtaką žmonių patirčiai ir sąveikai su aplinka. Gerai suprojektuota viešųjų erdvių atmosfera gali paskatinti veiklą lauke, skatinti ekologišką veiklą. Įtraukdami žaliąją infrastruktūrą, pavyzdžiui, miesto parkus, sodus ant stogų ar natūralias vėdinimo sistemas, architektai gali sukurti ne tik vizualiai patrauklią atmosferą, bet ir žmogaus sveikatą teigiamai veikiančią aplinką.
Paskaitoje pabrėžiama, kad atmosfera turėtų būti laikoma pagrindiniu tvarios miestų plėtros veiksniu. Pavyzdžiui, augmenijos įtraukimas į užstatytą aplinką gali padėti reguliuoti temperatūrą ir pagerinti oro kokybę, sumažinti energijos suvartojimą šildymui ir vėsinimui. Tvariai arba vietoje gaunamos medžiagos taip pat gali suteikti unikalią tekstūrą ir estetiką, kartu sumažinant ekologinį pėdsaką. Toks požiūris į atmosferos dizainą suderina pojūčių praturtinimą su atsakomybe už aplinką, todėl kuriami miestai, kurie yra ir malonūs, ir ekologiški.
Atvejų analizės ir praktiniai taikymai: Sėkmingų projektų patirtis
Praktiniuose atmosferos dizaino pavyzdžiuose parodoma, kaip šie principai gali būti taikomi kuriant dinamišką miesto aplinką. Paskaitoje aptariami projektai apima miesto aikštes ir viešąsias erdves, kuriose sėdimų vietų, pavėsio zonų, vandens elementų ir žalumos derinys suteikia skirtingą patirtį dienos ir metų laikų metu. Pavyzdžiui, aikštė, kurioje ryte įrengtos atviros saulės apšviestos erdvės, karštą popietę gali virsti pavėsinga susibūrimo vieta su vėsinančiomis vandens miglomis, prisitaikant prie naudotojų poreikių.
A. Stenslund pasidalino atveju, kai SLA biuro architektė, projektuodama atraminę sienutę, siekė išgauti natūraliai uolai būdingą faktūros gyvumą, gilinosi į šviesos ir šešėlių žaismą, ieškojo kitų įkvėpimo šaltinių.
Kiti sėkmingi taikymai apima apšvietimo panaudojimą atmosferos pokyčiams sutemus sukurti. Šviesos instaliacijos gali pakeisti pastatų ir viešųjų erdvių išvaizdą, kad naktinė aplinka taptų saugi ir patraukli. Šios intervencijos ne tik pagerina estetinę erdvės kokybę, bet ir padidina jos funkcionalumą, skatindamos daugiau žmonių naudotis miestų teritorijomis įvairiu laiku.
Iššūkiai ir svarstymai: atmosferų projektavimo sudėtingumas
Kuriant atmosferą neapsieinama be iššūkių, ypač siekiant suderinti įvairius jutiminius elementus ir numatyti, kaip jie sąveikaus tarpusavyje. „Skaitmeninės priemonės, tokios kaip virtualioji realybė ir 3D modeliavimas, suteikia vertingų įžvalgų, tačiau vis tiek neperteikia visų daugialypės juslinės patirties galimybių“, – pastebi Anette. Skaitmeniniu modeliavimu neįmanoma visiškai perteikti vėjo, garso ar žydinčio medžio kvapo pojūčio. Todėl architektai, kurdami atmosferos dizainą, turi suvokti šiuos apribojimus ir savo idėjoms patikrinti naudoti fizinius modelius arba bandomuosius projektus.
Be to, projektuojant atmosferą svarbu atsižvelgti į įtraukumą. Įvairios visuomenės grupės turi skirtingus jutiminius poreikius ir pageidavimus, todėl erdvė, kuri vieniems gali būti patraukli, kitiems gali būti pribloškianti ar neprieinama. Įtraukiojo dizaino praktika apima pritaikomos aplinkos kūrimą, kuri gali būti pritaikyta įvairiems jutiminiams pojūčiams, pavyzdžiui, tyliųjų zonų įrengimas žmonėms, turintiems jutiminį jautrumą, arba taktilinių elementų kūrimas žmonėms, turintiems regos sutrikimų.
***
Atlikusi etnografinį tyrimą SLA architects studijoje, dr. Anette Stenslund suprato, kad architektai ne kuria atmosferą, o kiekviename žingsnyje yra jos supami, veikiami. „Tai – dvikryptis procesas, – reziumuoja ji, – net jei architektai ignoruoja šį faktą ar bando teigti, kad sąmoningai kuria konkrečios vietos atmosferą.“
Atmosferos yra visada egzistuojančių santykių fenomenas, jos kyla iš dinamiškų santykių tarp žmonių kūnų ir materialios aplinkos, šie ryšiai yra įsišakniję mūsų pojūčiuose, juslėse. Atmosfera negali būti visiškai nuspėjama ar kontroliuojama projektavimo eigoje, vadinasi – negali būti suprojektuota, nes vietos atmosferą didžia dalimi lemia patys žmonės gatvėse, pastatuose, jų kultūrinis bagažas, jų tarpusavio santykiai, kaip ir jų santykiai su aplinka. „Architektai turėtų tai pripažinti ir kūrybiškai panaudoti, o ne eliminuoti šį nenuspėjamumą“, – įsitikinusi Anette.
SLA architects kolektyvas kūrybiškai interpretuoja gamtos ir urbanizuotos aplinkos santykį, pvz., jie paliko išvirtusį medį Herlevo ligoninės netoli Kopenhagos kieme – kad žmonės nesijaustų esantys pernelyg sterilioje aplinkoje.
Pasak jos, atvira, tyrinėti skatinanti projektavimo prieiga leidžia sukurti atitinkamą – šiek tiek nenuspėjamą, stebinančią, žavinčią miesto atmosferą. Tad tokios temos kaip atmosfera įtraukimas į projektavimo programą, architektų jautrumas, dėmesys šiam aspektui yra ateities miestų dalis, kuriuose pojūčių turtingo dizaino principai derinami su tvarumu, siekiant sukurti ne tik funkcionalius, bet ir emociškai turtingus urbanistinius audinius. Vertindami atmosferą kaip dinamišką ir neatsiejamą projektavimo proceso dalį, architektai gali neapsiriboti tradicine estetikos samprata ir formuoti miesto aplinką, kuri visapusiškai tenkina žmonių poreikius.
Straipsnis parengtas remiantis danų sociologės, dr. Anettės Stenslund paskaita „Designing atmospheres: a product and a method for sustainable urban development?“ („Atmosferos projektavimas: tvaraus miestų vystymosi produktas ir metodas?“). Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra” / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Pojūčių turtinga architektūra“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir UAB „JUNG Vilnius”.
