Kaimynai latviai turbūt nė nežino, kad po restauravimo ir rekonstrukcijos prieš kelis mėnesius atidarytas Latvijos nacionalinis meno muziejus (LNMM) tapo Lietuvos nacionaliniu triumfu. Ir mums šis projektas gal net svarbesnis nei jiems, nors vienas po kito muziejaus rekonstrukcijos projektui teikiami apdovanojimai leistų teigti, kad latviai irgi vertina čia įvykdytus pokyčius.
Lietuviai susirinko reikšmingiausius apdovanojimus
Mums stebuklas prieš šešerius metus atrodė jau vien faktas, kad jungtinė dviejų Lietuvos architektų studijų komanda įveikė 28 konkurentus, dalyvavusius tarptautiniame muziejaus rekonstrukcijos ir plėtros konkurse. Tegu tai buvo tik, kaip kukliai pažymi nugalėtojai, kolegos iš artimiausių kaimyninių valstybių: Latvijos, Estijos ir Lenkijos.
Antras stebuklas lietuviškų konkursų vykdymo istorijų nuviltai architektų bendruomenei buvo tai, kad konkurso rezultatai nebuvo apskųsti, atšaukti, kad užsakovai neapsižiūrėjo neturintys pinigų ir kad nugalėtojai tiesiog pakviesti įgyvendinti savo projektą.
125 tūkst. rygiečių, per tris atvirų durų dienas šių metų žiemą aplankę restauruotą muziejų dar prieš čia įrengiant ekspoziciją – dar vienas Lietuvoje neregėtas stebuklas. Tokio susidomėjimo nesulaukė nei atviros architektūros festivalis „Open House“, nei Šarūno Saukos paroda, kurios lankytojus ir prie galerijos vingiuojančias eiles fiksavo žiniasklaida.
Ir tuo stebuklai nesibaigė. Lietuvai svarbią dieną – kovo 11-ąją – paskelbta, kad projektas, nurungęs daugiau kaip 90 konkurentų, laimėjo didįjį Latvijos metų statinio prizą. O paskutinėmis pavasario dienomis pranešta apie dar vieną reikšmingą įvertinimą – Latvijos nacionalinį šiuolaikinės architektūros apdovanojimą, kuris skiriamas už geriausią praėjusių metų įgyvendintą architektūros projektą. Lietuvių darbas nugalėjo 50 konkurentų.
Antroji žinia apie apdovanojimą atėjo kaip tik tuo metu, kai šalies architektūra gaivinosi po pralaimėjimo užsienio architektūros žvaigždei tarptautiniame konkurse verslo centrui „k18B“ projektuoti. Tai leido visiems atsikvėpti ir darkart sukritikuoti „k18B“ konkurso procedūras.
LNMM rekonstrukcijos bendraautoriui, studijos „Processoffice“ architektui Vytautui BIEKŠAI įteiktas reikšmingas Latvijos nacionalinis šiuolaikinės architektūros apdovanojimas, kuris skiriamas už geriausią praėjusių metų įgyvendintą architektūros projektą. Didzis Grodzs nuotr.
Kaimynai konkursus organizuoja sėkmingiau
Latviai, pasak LNMM rekonstrukcijos bendraautoriaus, studijos „Processoffice“ architekto Vytauto Biekšos, procesą sėkmingai koordinavo nuo konkurso paskelbimo iki projekto realizacijos. Istoriškai susiklostė, kad muziejus liko pavaldus miestui, taigi projektavimo sutartis buvo pasirašyta su Rygos miesto savivaldybės Turto departamentu, kurio veiklos mastai, anot architekto, smarkiai skiriasi nuo analogiškų lietuvių struktūrų.
Pirmiausia tuo, kad valdo didžiulį XX amžiaus pradžios paveldo turtą. Nuo tų laikų išlikusi ir paveldo objektų saugojimo struktūra, jos tradicijos. V. Biekšos vertinimu, apie miesto interesus latviai galvoja atsakingiau. Ir tokių projektų kaip LNMM rekonstrukcija ten nemažai, ir tarptautinių konkursų netrūksta. Ne megakonkursų, kuriuose dalyvautų tūkstančiai studijų, bet tokių, kuriuose galėtų susirungti ir vietos, ir tarptautinės praktikos turintys architektai. Ir rengiami tokie konkursai ne tik privačių investuotojų projektams, bet ir viešiesiems pastatams.
Neseniai baigėsi kviestinis 7 garsių architektūros studijų konkursas, kurio užduotis buvo šiuolaikinės Latvijos dailės muziejaus projektas.
„Tokio muziejaus Latvijai trūksta, – komentavo V. Biekša. – LNMM eksponuojama dailė nuo XX amžiaus pradžios iki 9-ojo dešimtmečio, prabangiame „Rygos biržos“ rūmų pastate – XVII–XIX amžiaus užsienio dailė. Tokio kaip mūsiškis Šiuolaikinis meno centras latviai iki šiol neturėjo. Konkursui organizuoti latviai pasisamdė londonietį ekspertą Malcolmą Readingą, kuris ir Kaune rengia Nacionalinio mokslo ir inovacijų centro konkursą. Beje, užsienio architektai konkurse dalyvauja drauge su latvių studijomis.“
Konkursą laimėjo architektų biuras iš Didžiosios Britanijos „Adjaye“. Jis dirbs kartu su Latvijos biuru AB3D.
Rygos miesto vyriausiasis architektas Janis Dripė lietuvių pasiūlytą amfiteatrą permatomu stogu, pro kurį matomi užkulisių procesai, pavadino auksiniais naujojo muziejaus pastato paveikslo rėmais. Norbert Tukaj nuotr.
Komisija įvertino pagarbą istoriniam pastatui
Po rekonstrukcijos muziejaus patalpose atsirado daugiau dienos šviesos. Norbert Tukaj nuotr.
Partnerius latvius projektuodami LNMM rekonstrukciją turėjo ir lietuvių architektai. Nuo studijų laikų didesniuose projektuose drauge dalyvaujančios įmonės „Processoffice“ ir „Andrius Skiesgelas Architecture“ įgyvendindamos projektą dirbo kartu su patyrusiais Latvijos restauratoriais „Arhitektoniskās izpētes grupa“ (AIG).
Pasak V. Biekšos, tai yra viena senų Latvijos architektų įmonių, dirbančių tik su paveldosaugos projektais. Latviai padėjo adaptuoti projektą, parengti restauracijos dalį pradedant nuo privalomų architektūros ir polichromijos tyrimų, taip pat pagalbą suteikė autorių priežiūros metu, kai reikėjo spręsti senų lipdinių, langų mazgų restauravimo ir pan. praktinius klausimus.
Taigi kuo lietuvių architektų darbas papirko solidžią tarptautinę komisiją (joje buvo ir kelių muziejų direktoriai), suburtą vertinti šimtamečio Rygoje esančio muziejaus rekonstrukcijos projektą?
V. Biekša norėtų, kad į tokį klausimą atsakytų pati komisija, bet suprantama – lygindami savo ir konkurentų darbus, pagaliau ruošdamiesi ateities konkursams, nugalėtojai taip pat ieškojo savo sėkmės priežasčių.
„Komisijai, ko gero, patiko tai, kad mes ne prilipdėme kažką prie sena, o tiesiog atvėrėme tą muziejų, papildydami jį viešosiomis erdvėmis, terasomis, – sakė V. Biekša. – Įvertinant tai, kad konkursas vyko 2010-aisiais – pokriziniais metais, o iki krizės buvo ypatingų muziejų formų, dizaino bumas, čia pasiūlyta lyg antiikona – reversas. Mūsų mintis buvo tai, kad jie jau turi ikoną – senąjį pastatą, kurį reikia tiesiog aptvarkyti ir atverti. Taip pat mūsų sprendimas turbūt atitiko šiandienį paranojinį paveldo saugojimo supratimą. Džiaugiamės, kad pavyko išvengti imitacijų ir kompromisų atskiriant naujai projektuojamus bei istorinius elementus.“
Iki rekonstrukcijos ne tik lankytojai, bet ir pastato naudotojai nematė palėpės, kurioje slėpėsi didžiulė erdvė su 18 metrų tarpatramiu: stogo kupolo griaučiai, jį ir lubas laikanti ažūrinė konstrukcija. Norbert Tukaj nuotr.
Komisija savo sprendimą panašiai ir komentavo – lietuviai architektai buvo pagirti už tai, kad pademonstravo unikalų ir jautrų požiūrį senąjį pastatą traktuodami kaip vertybę, didžiulį dėmesį skirdami kiekvienam kvadratiniam metrui.
Architektai pasiūlė pagrindiniame istoriniame pastate, išsaugant unikalias detales, įkurti nuolatinių ekspozicijų erdves, o plėtrą įgyvendinti ne iškeliant greta naują tūrį, bet paslepiant muziejaus priestatą po žeme, kur buvo numatyta perkelti archyvus, restauravimo dirbtuves ir pagalbines
patalpas.
Tiesa, „paslėpti“ šiuo atveju nėra tikslus žodis – priestatas iš dalies dengtas stikliniu, vaikščioti pritaikytu stogu. Rygos miesto vyriausiasis architektas Janis Dripė lietuvių pasiūlytą amfiteatrą permatomu stogu, pro kurį matomi užkulisių procesai, pavadino auksiniais naujojo muziejaus pastato paveikslo rėmais.
1905 metais pastatytas LNMM yra pirmasis pastatas Baltijos šalyse, suprojektuotas kaip muziejus. Jo autorius – Latvijos vokietis, architektas ir meno istorikas Wilhelmas Neumannas, vėliau tapęs pirmuoju muziejaus direktoriumi. Latviai šį pastatą laiko vienu svarbiausių savo šalies architektūros paminklų.
Rekonstruoti ir išplėsti muziejų, kad būtų sukurta šiuolaikinė infrastruktūra, Rygos miesto taryba nusprendė 2010-aisiais. Kapitalinis remontas čia nebuvo darytas visus 107 metus. Galima įsivaizduoti muziejaus būklę prieš rekonstrukciją.
Ji pradėta 2013 metų vasarį ir truko iki 2015 metų gruodžio. V. Biekša su kolegomis per tą laiką prisivažinėjo į Rygą, kartais čia užsibūdavo daugiau kaip po pusę savaitės, galiausiai pramoko ir latvių kalbą.
Stengėsi išsaugoti šimtamečio pastato aurą
Prieš šešerius metus konkursinį projektavimą lietuviai pradėjo nuo pastato istorijos. Prieš pat art deco periodo pradžią Rygoje atsiradęs eklektikos stiliaus muziejaus pastatas kritikuoti pradėtas, anot V. Biekšos, nuo pirmos dienos – taip jau nutinka keičiantis madoms. Gausiai dekoruoti muziejaus interjerai įsigalint švariai modernizmo estetikai atrodė visiška atgyvena.
„Muziejus statytas tuo metu, kai Ryga buvo trečias pagal dydį Rusijos imperijos miestas. Tai buvo auksu dekoruoti rūmai, kur, atrodytų, net neįmanoma eksponuoti modernųjį meną. Tačiau jie buvo pastatyti XIX amžiaus menui. Praėjus 100 metų, – svarstė V. Biekša, – tas puošnumas, muziejaus kitoniškumas jau atrodo nebe trūkumas, o privalumas.“
Kelių nedidelių remontų muziejuje būta. Pirmąkart – netrukus po pastatymo, kai pasikeitė direktorius ir kartu požiūris į tai, kaip turi būti eksponuojama XX amžiaus dailė. Tada didelė dalis interjerų buvo perdažyta. Vėliau kosmetiniai remontai daryti 1930 metais, o tada jau sovietmečiu ir pastarąjį kartą – apie 2000-uosius.
Daugiausia korekcijų senajame pastate susijusios su interjerų spalvomis. Atsižvelgiant į šiandienės muziejaus kolekcijos laikotarpį nuspręsta kai kuriais atvejais negrįžti prie istorinio interjero ir dalį autentiškų patalpų palikti baltas. Norbert Tukaj nuotr.
Vis dėlto šių pastangų neužteko, šimtametis LNMM pastatas rekonstrukcijos sulaukė akivaizdžiai pavargęs: žiemą jame buvo šalta, vasarą – karšta, lietvamzdžiai buvo kiauri, sienos, suprantama, aptekėjusios. Ir kartu ten buvo ypatinga aura, kurią kūrė daugybė originalių 1905-uosius menančių detalių ir kurią architektams rūpėjo išsaugoti: stoglangiai su variniais ranka lankstytais rėmeliais, į kuriuos įstatytas storas, švinu užlydytas stiklas, autentiški turėklai, radiatoriai ir net spynos ūkinėse patalpose.
Architektus sužavėjo archyvų atmosfera, ne tik lankytojams, bet ir patiems pastato naudotojams iki tol uždaryta tamsi palėpė, kurioje slėpėsi didžiulė erdvė su 18 metrų tarpatramiu: stogo kupolo griaučiai – jį ir lubas laikanti ažūrinė konstrukcija. Dalis balkių jau buvo įpuvę ir keistini, bet pats kupolas – geros būklės, minimaliai deformuotas. Geresni pakeistųjų balkių gabalai, beje, liko muziejuje – pagal architektų sumanymą iš jų pagaminta suolų.
Priestatas paslėptas po žeme
Konkursinis lietuvių projektas buvo koreguotas, bet tai, pažymėjo V. Biekša, nieko neįprasta – koncepciniu lygiu parengti darbai ne visada atsako į buitinius klausimus, o juos sunku išsiaiškinti, kol nėra galimybės tiesiogiai pabendrauti su institucija, kuri tame pastate gyvens. Tačiau visos korektūros buvo atliekamos bendru sutarimu. Išties konkursinis projektas buvo koreguojamas pirmiausia dėl to, kad užsakovai tikėjosi reikšmingesnės muziejaus plėtros – daugiau ekspozicijos skirto ploto. Tad rengiant techninį projektą pastato erdvė padvigubėjo. Tai buvo padaryta apsieinant be naujų antžeminių tūrių – priestatų, antstatų ir pan.
Užtat buvo ryžtasi po žeme, kur planuota perkelti archyvus, restauracijos dirbtuves ir pan., įrengti ne vieną, o du aukštus, taip sukuriant galimybę įrengti dar tris gana dideles ekspozicijų sales (bendras naujo priestato plotas – 3545 kvadratiniai metrai, visas muziejaus plotas – 8249 kvadratiniai metrai). Salės, anot V. Biekšos – ne tokios didelės kaip mūsų Nacionalinėje dailės galerijoje, bet pakankamos, kad būtų galima rengti rimtas keičiamas parodas. Iš naujų salių tik viena turi natūralų apšvietimą iš viršaus, kitos – tik dirbtinai apšviestos.
9 x 9 metrų ploto langas į požemines muziejaus erdves skatina stabtelėti ir atsitiktinius praeivius. Jie gali matyti ne tik vieną iš parodų salių, bet ir restauravimo dirbtuvių kampą. Norbert Tukaj nuotr.
Rekonstrukcijos sąmatą 9 metrų gylį siekiančios patalpos gerokai padidino, nes teko suvaldyti požeminius vandenis, bet architektai ir užsakovai liko patenkinti išvengę naujo konkuruojančio tūrio atsiradimo ir taip išsaugoję ikonos orumą. Antžeminis senasis ir požeminis naujasis muziejaus perimetras bei plėtros pusėje žaliuojantis parkas suformavo fortepijono formą. Anot V. Biekšos, iki rekonstrukcijos dauguma rygiečių muziejų būtų pažinę tik iš šiaurinio fasado, atgręžto į itin transportu apkrautą gatvę, todėl atverti pietinį fasadą sutvarkant prie muziejaus rūmų parką buvo svarbi užduotis.
Nors pro pietinį fasadą parko link vaikščiojo nemažai žmonių, rūmų užnugaryje nebuvo jokio stabtelėti kviečiančio elemento. Trūko ir uždaro kiemo, kur būtų galima tvarkyti muziejaus ūkio reikalus, privežti eksponatus ir kita. Tad kiemo pusėje įgyvendinti pokyčiai miestiečiams labiausiai ir pasimatė.
Atsitiktiniai skirtingu laikotarpiu sodinti medžiai buvo išpjauti, vietoj šaligatvių, skersai įstrižai per ilgus dešimtmečius išraižiusių parką, pasirūpinta paryškinti istorinę ratu aplink parką nusidriekiančią alėją, kartu atsivėrė vaizdas ir į pietinį pastato fasadą. 9 x 9 metrų ploto langas į požemines muziejaus erdves skatina stabtelėti ir atsitiktinius praeivius. Jie gali matyti ne tik vieną iš parodų salių, bet ir restauravimo dirbtuvių kampą.
V. Biekša pripažino – architektai ir patys netikėjo, kad pavyks iš nuošalių antro aukšto senųjų rūmų patalpų nukeltus restauratorius įkalbėti ryžtis tokiam viešumui. Iš to paties netikėto rakurso galima pamatyti ir ekspoziciją. Aikštė atgijo.
Įvedus interneto paieškoje grotažymę #lnmm galima pamatyti, kaip netikėtais vaizdais mėgaujasi lankytojai. Beje, ir tie, kurie pakelia akis į viršų būdami statinio viduje.
Viešumai atverta ir daugiau muziejaus funkcijų. Tarkime, dailės kūrinių archyvus galima matyti leidžiantis pandusu iš senųjų rūmų į naująsias patalpas.
Projektuojant interjerus atsižvelgta į kolekcijų pobūdį
Senajame pastate architektai pasistengė apsiriboti nežymiais pakeitimais. Taigi pagrindinis įėjimas iš gatvės, per du aukštus kylantis holas yra tokie, kokius matė pirmieji muziejaus lankytojai 1905-aisiais.
Tiesa, senuosiuose rūmuose pasirūpinta įrengti liftą, įdarbintas anksčiau nenaudotas cokolinis aukštas. Čia įrengtas knygynas, kavinė, biurai, vaikų edukacijos patalpos, konferencijų salė, tualetai.
Daugiausia korekcijų senajame pastate susijusios su interjerų spalvomis. Architektams teko spręsti, kurio laikotarpio kolorito sprendinius atkurti, kaip rasti kompromisą galvojant apie šiandienos ekspozicijų konstravimo poreikius. Atliekant polichrominius tyrimus viena po kitos lindo ankstesnių laikotarpių spalvos ir ornamentai, kai kur XX amžiaus pradžios interjerai buvo prarasti, kai kur pakeisti 9-ojo dešimtmečio sprendimais.
„Labai sunku pritaikyti dailės kūrinius ant tų prabangių raudonos ir kitų spalvų fonų, ant medžiaginiais tapetais išklijuotų sienų. Juolab kad pirmosios kolekcijos, kuri ten buvo eksponuojama vos pastačius muziejų, nebėra – ji iškeliavusi arba į Ermitažą, arba kitur. Šiandien muziejaus kolekcija yra daugiausia moderniojo meno iš sovietinio ir nepriklausomybės laikotarpių. Ir tiems kūriniams reikia kitokių patalpų. Todėl nutarta kai kuriais atvejais negrįžti prie istorinio interjero ir dalį tų autentiškų patalpų, nors ten išlikęs ir senasis parketas, radiatorių nišų apdaila, lubų karnizai ir kita, palikti baltas. Kai kuriose salėse nuspręsta vieną sieną palikti autentišką, o kitas dažyti bazine spalva“, – aiškino V. Biekša.
Senieji raštai ir ankstesni uždažymai baltomis tapusiose salėse išsaugoti ateities kartoms – sienos ten papildomai aptaisytos 6 milimetrų storio gipso plaušo plokštėmis. Šios panašios į gipskartonį, bet yra kietesnės, ant tvirtų plokščių galima kabinti nedidelius paveikslus. Be to, įrengtos pakabinimo sistemos, apšvietimas, ventiliacija.
Salės, kuriose nuspręsta išsaugoti autentišką spalvinę gamą, kai kuriuos lankytojus galbūt stebins žalsvais ir rausvais sienų atspalviais, tamsiai raudonomis kolonomis, auksinėmis detalėmis.
Viena svarbiausių intervencijų senajame pastate buvo ryšių tarp naujai projektuojamų erdvių ir istorinio pastato sukūrimas. Rekonstrukcijos ir restauravimo autoriai suprojektavo žalvarinius „aukso“ laiptus, kuriais iš holo leidžiamasi į pirmąjį, cokolinį, aukštą ir patenkama tiesiai į naująją muziejaus dalį.
Į lankytojams atvertą kupolą iš trečio aukšto lipama metaliniais laiptais, kurie yra suvirinti iš 1,5 centimetro storio lakšto ir pritvirtinti prie dviejų sienų – atremti į grindis 20 tonų sveriančių laiptų nebuvo galima. Inžineriškai tai buvo sudėtingas uždavinys, pasakojo V. Biekša. Meistrams reikėjo atvežti ir įkelti laiptus, suvirintus gana dideliais segmentais. Ir tai darant netgi nebuvo nuimtas senasis parketas.
Projekto autoriai pasiūlė išpjauti atsitiktiniai skirtingu laikotarpiu sodintus medžius, pasirūpino paryškinti istorinę ratu aplink parką nusidriekiančią alėją, kartu atvėrė vaizdą į pietinį pastato fasadą. Norbert Tukaj nuotr.
Šiuolaikiniai energijos reikalavimai – paveldui ne į naudą
V. Biekša neslepia neigiamos nuostatos kalbėdamas apie problemas, kurių kyla bandant restauruojamuose paveldo objektuose pasiekti didesnį energinį efektyvumą. Šiuo atveju sugalvoti, kaip senosiose patalpose paslėpti ventiliaciją, šildymą, architektams buvo didžiulis galvos skausmas.
„Visur buvo sukišti ventiliatoriniai radiatoriai. Blogai, kad padarėme daugiau, negu galima. Visą laiką yra kompromisas tarp to, ką turi išsaugoti, ir to, ką turi įdiegti, – dėstė V. Biekša. – Sakyčiau, tvarkant paveldo objektus geriau apriboti lankytojų srautus, o ne prakišti metrinius vamzdžius pro gipsatūras, o tai iš tikrųjų neįmanoma – po to pusę gipsatūrų reikia pakeisti. Žodžiu, suniokojamas paveldas, o gera ventiliacija realiai neužtikrinama.“
Šiandien muziejus garsiai skelbia ambicijas svariai prisidėti prie Latvijos nacionalinio identiteto formavimo ir tarpkultūrinio dialogo plėtojimo, būti bendruomenės bei turistų traukos vieta. Jau per pirmuosius darbo metus tikimasi pritraukti daugiau kaip 100 tūkst. lankytojų. Muziejaus rekonstrukcija, Latvijos žiniasklaidos duomenimis, kainavo daugiau kaip 30 mln. eurų.
Projekto komanda:
Nacionalinio Latvijos meno muziejaus rekonstrukcijos architektų komandą sudarė „Processoffice“ architektai: Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Giedrius Špogis, Ježi Stankevič, Austė Kuliešiūtė, Miglė Nainytė, Giedrė Datenytė, Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė, Povilas Marozas, Sandra Šlepikaitė, ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai: Andrius Skiezgelas, Gilma Teodora Gylytė, Rasa Mizaraitė.
Restauratoriai: AIG (Artūrs Lapinš, Marina Mihailova, Guntars Jansons).
Konstruktoriai: Janis Praulinš, Janis Krasts, Kaspars Šnore, Olga Opolčenova, Solvita Šnore, Maris Gravitis.
STRAIPSNIS PASKELBTAS ŽURNALE „STATYBA IR ARCHITEKTŪRA“ (2016 M. NR. 4)
