11-oji Kauno bienalė, vyksianti kitų metų rugsėjo–lapkričio mėnesiais, kviečia įvairių sričių profesionalius menininkus teikti viešųjų erdvių meno kūrinių idėjas, skirtas kolektyvinės atminties – reikšmingų įvykių, asmenybių, idealų – įamžinimui arba esamų paminklų permąstymui.
Organizatoriai tikisi sulaukti idėjų, kurias būtų įmanoma įgyvendinti, o „paminklai“ galėtų egzistuoti Kaune bent jau bienalės laikotarpiu, arba neribotą laiką, tačiau nebūtinai turi būti amžini ar nekintantys. Žinoma, bus pristatyti ir geriausi neįgyvendinami projektai.
Pageidautinos taktikos: įvietintas menas, nematomi paminklai, intervencija, interakcija, provokacija, paminklai iki pareikalavimo, konceptualumas, nematerialumas, kitimas, konkretumas, lakoniškumas.
Organizatoriai projektų laukia iki šių metų lapkričio 15 dienos. Pirmajame atrankos etape bus atrinktos geriausios idėjos, o antrajame etape – projektai, kuriuos įmanoma įgyvendinti. Kiekvieno atrinkto kūrinio autoriui bus skiriamas autorinis honoraras ir padengiamos realizavimo išlaidos.
Projektus ir CV arba nuorodas į savo tinklalapį siųsti kuratorei adresu: paulina.pukyte@biennial.lt
Koncepcija: www.bienale.lt
11-oji Kauno bienalė siekia oponuoti monopolinei-populistinei griovimo-statymo praktikai ir konservatyviam tradicionalizmui, vyraujantiems Lietuvos viešajame mene ir ypač atminimo diskurse, paskatinti ir legitimuoti radikaliai naujas, šiuolaikiškas, konceptualias, aktualias kolektyvinės atminties įamžinimo idėjas ir strategijas, kviesdama tarptautinius ir vietos menininkus
– atsigręžti į buvusius;
– permąstyti esamus;
– įsivaizduoti galimus paminklus.
Diskutuojama, ar paminklas, ypač memorialas, turėtų būti reprezentatyvus ar abstraktus. Vieni teigia, kad tik abstrakti forma yra pakankamai atvira, viską apimanti ir neselektyvi, kiti, kad abstraktų paminklą lengviau pasisavinti svetimai ideologijai, be to, jo gali nesuprasti arba suprasti neteisingai.
Tačiau pasaulyje tokia diskusija – jau paminklų praeitis, nugyventas modernizmo laikotarpis. Prieš keletą dešimtmečių, svarstant, kaip prisiminti netektį, nebūtį, priverstinai atsiradusią tuštumą ir suvokiant, kad tokios tuštumos užpildymas, pavyzdžiui, nugriautų pastatų ar skulptūrų atstatymas, kaip tik skatina užmiršti, kad jie buvo nugriauti, o kartu – kas juos nugriovė ir kodėl, atsirado antipaminklo idėja.
Bene žinomiausias antipaminklų kūrėjas vokietis Horstas Hoheiselis teigia, kad netektį galima priminti tik sukuriant tuštumą, tai yra paminklo negatyvą. Vokietijos nacionalinio memorialo nužudytiems Europos žydams konkursui 1995 metais jis pateikė radikaliausią projektą: patys vokiečiai turėtų nugriauti savo didybės simbolį – Brandenburgo vartus, o jų akmenis sutrinti į dulkes. Kitaip sakant, sunaikinimą priminti atėmimu. O dar tiksliau – nuolankumo aktu.
Horstas Hoheiselis buvo atvažiavęs ir pas mus, į Vilnių. Sukūrė čia dar vieną šiuolaikišką paminklą, skirtą Didžiajai Vilniaus sinagogai atminti – jos vietoje sovietmečiu atsiradusio pastato languose instaliavo Didžiosios sinagogos interjerų fotografijas, taip sukeldamas jos miražą, atsirandantį uždegus tame pastate šviesą. Tačiau menininkui išvykus šis paminklas buvo sunaikintas, nes nuspręsta, kad nėra pinigų deginti mokykloje šviesos visą mėnesį.
Yra ir dar naujesnių atminties įamžinimo būdų, pavyzdžiui, bendruomenės įtraukimas į tam tikrą nuolatinį veiksmą. Argi tokiu būdu ir vilniečiai negalėtų atiduoti savo menkutės duoklės čia nužudytiems žydams, kasnakt uždegdami šviesą sinagogos vietoje esančios Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos klasėje, jei „Senamiesčio ūkis“ išdalytų mėnesio sąskaitą už elektrą visiems senamiesčio gyventojams? Gal atskira, nors ir beveik simbolinė eilutė mokėjimo knygelėje irgi gali būti paminklas?
Tačiau Lietuvos šie nauji vėjai nepasiekia. Ji vis dar gyvena palaimingai archajinėje, t. y. tautinių karūnuotų didžiavyrių statymo epochoje. Užuot bent pamėginusi susimąstyti, kas būtų, jeigu, pavyzdžiui, imtume ir pervadintume ideologiškai pasenusį paminklą P. Cvirkai kitu vardu.
Organizatorių inf.
